pabiros

tavo žydroje
akių
gelmėj nuskendo
mano
mintys,
ir vėjas ant
sparnų jų
man
nebeparneš...



neužmištuolėmis
numėlynavo
vasara.
ir tu jomis
žydėsi
mano
atminimuos...


tavo žodžių
gaisras
paleido plenim
mano jausmus-
tuščia-
lyg rytmečio
dangus be
saulės,
pilka ir purvina-
lyg žemė be
žiedų...


tavo akyse
nuskendo visos
visos žvaigždės
ir mano jautrūs
pirštai jų nebesuras.
visi keliai į tavo širdį
baigės,
ir netgi klystkeliai
manęs ten nenuves...


prašau - nusišypsok man
paskutinį
kartą,
kad už langų (ir širdyje)
nustotų lyt
lietus...
ne, gal neatsigrežk,
neverta.
šiandien sudeginkim
sparnus...


kažkur virš pievų
skleisis rūkas,
žolėse raibuliuos rasa,
o tu išeisi net neatsisukęs,
ir šiapus durų liks tyla...


per išsibarsčiusias
mintis
į priekį
nuskubėjo laikas
tik praeities voratinkliai
neleis jo pasivyt...