Aidas. 2 dalis. Elnias ar Šventasis?

Ir jei pabandysit jūs iš savęs ar iš kosmoso ištraukti kažką naujo. Atminkite, kad pirmieji kas prie jūsų prisistatys tai kaimo durniai. Jie garsiai šūkaus gatvėje, - Taip negalima! Nedora, tai ir negražu! Pažvelkit į jį, iš akių matosi, kad idiotas! Čia ne tai prie ko mes esame pripratę!

Paskui prisistatys kaimo išminčiai, jie nešauks tik tars, - mjoo.. neblogai, neblogai, bet kažko trūksta, jei tą ir tą pakeistum, gal tik gal ir visai būtų nieko..

Tad su visa pagarba skaitytojui ir komentatoriams savo pasakojimą pratęsiu.

--------
Aidas. Antra dalis. „Elnias ar Šventasis“.

„*le negali taip būti! Vienas iš dviejų. Arba tu visiškas elnias (kvailys, durnelis) arba tu Šventasis. „ Pasakė draugas kuomet sužinojo, kad per Aido rankas per dvidešimt metų perėjo 18000 moterų.

Ech ta senovė..  Šokių projektų per TV pradžia, dar anksčiau šalies nepriklausomybė. Didžiulis kiekis žmonių plūstelėjo į šokių sales ir šokių pamokas. Kažkas mirgėjo TV ekrane, o Aidas tyliai suprasdamas, kad tai jo šansas kalė pinigus. Deja savo laimei ar nelaimei apie tuos tūkstančius moterų, kurios lankė jo vadovaujamos studijos pamokas jis keliolikoje miestų jis negalvojo.

O toliau, kaip Šv. Rašte parašyta, - „Ir Dievas atvedė Abraomui Sarą“. Taip ir Aido gyvenime su šešiasparniu angelu kartu nusileido Ji. Kalėdų išvakarėse pati padėjo galvą ant jo peties ir pasiprašė apkabinama. Kaip suprantate tai nebuvo 15 metų už jį jaunesnė moteris. Jis ją pažinojo nuo vaikystės.

- Aš skiriuosi su savo vyru. Apkabink mane, būk geras.

Ir nors jausmai buvusiai šeimai dar nebuvo išblėsę, oficialiai niekam nebuvo įsipareigojęs, todėl nusprendė, kad kas bus tas bus.. Apkabino, o ji švelniai prisiglaudė tarytum švelnus sakuros žiedlapėlis ant skruosto. Šviesi tokia, jau su raukšlelėmis ant kaktytės, kvepianti ir vis dar jauna nors ir brandi moteris.
----
Kadangi laikas ribotas, o komentatoriai ne visi geranoriškai turi kantrybės, tai tekstą trumpinu ir darau lyrinį intarpą:

Kaip antras pagail gerumą Aido draugas (pirmas mirė 35metų) mokė rašyti eiles jo naujajai Dulsinėjai.
------

- Jausmų pilna, o poetine kalba jų išreikšti jai negaliu, nors labai norėčiau. Išsakė jis man tokią mintį prie puodelio kavos.

Kaip beviltiškas grafomanas, bet ištikimas ginklanešys, pradėjau mokyti Aidą rašyti eiles pagal savo metodą. Kavinėje perskaičiau jam kelis lietuvių ir užsienio autorių eilraščius. Paprašiau išsirinkti. Pasirinko Mačernį, kažkodėl nenustebau.

Aidai, skaitom abu, klausyk kaip Maestro pradeda, širdimi klausyk- „Jei tik papasakoti jums galėčiau.. “.

- Juk tu nori papasakoti savo istoriją? Tai pradėk kartu su Mačerniu pasakot!
- Tai, kad aš stringu, nežinau nuo ko pradėt ir kur sustot..
- Puiku, iš to užstrigimo ir rašyk. Rašyk, kad *le nežinai nuo ko pradėt ir kur sustot, kad ir taip: „Kur aš sustočiau? Kur pradėčiau? “

- Ar vis dar nori tęst, nori kalbėt Jai ir kitiems? Ar gana jau tau poezijos?
- Noriu.
- O kaip tu kalbėsi?
- Atvirai.
- Tai nebūk elnias, va servetėlė, užrašyk ką mes čia su tavim sukurpėm ir kaip tu kam ką kalbėsi. Ir Aidas užrašė:

Jei tik papasakoti
Jums galėčiau.
Istoriją, kurią
Atsimenu aš mintinai.

Kur aš sustočiau?
Kur pradėčiau?
Tačiau kalbėčiau
Tiesiai, atvirai.

Taip į gyvenimą aš paleidau dar vieną beviltišką kopijuotoją, grafomaną. Metodas suveikė nepriekaištingai. Žinau, taip daryti negražu ir net negalima. Kita vertus, geriausias šokėjas ir geriausias rašytojas yra vagis. Vogdamas kitų idėjas, kaip šokėjas judesius jis lavina ir tobulina pats save taip tapdamas geresniu. Be to, mano vidutinio amžiaus įsimylėjęs draugas tuo momentu švytėjo. Atlikęs savo piktadarystę, buvau laimingas ir aš.