Karina

O aš atsimenu
Kai tavo didelis
Ir nerangus,
Neproporcingas kūnas
Nerasdavo smėlynėje
Ramybės.
Tikriausiai mes tave
Kiek gąsdinom -
Vaikai  k i t o k i e,
Žinantys apie tave daugiau,
Nei tu pati.
Kvailele,
Vis lakstydavai,
O vėjy plevesuodavo
Raudoni tavo kaspinai
Ir liemenuko petnešėlė
Vis išlysdavo -
Mes juokėmės,
O tu juokeis kartu.
Kvailele,
Juk bijojai,
Pasiutusiai bijojai
Nutaikytų,
Įsivaizduotų pirštų - pistoletų,
Riksmų - p i f  p a f...
Kvatodavom isteriškai,
Net dūsdami -

Žmonių pasaulyje,

Žmonių vaikai.

N e ž m o n i š k a i .