Nuojautų šukės

Visa, visa pabaiga dar tik prieš akis,
bet veiksmas jau ne, jau mažiau dekoracijų,
baimė išsisės, žodžiai išsitaškys,
mintys išsilydys. Jėgos? Neberasi jų.

Iš vieno į kitą –
per visus kambarius –
vaikštai apsėstas lėtumu, prieblanda nuplikyta,
kvapai skamba – kuriuos
atpažįsti iš nuotraukų juodai baltų albumų,
rūgščia dulke, žiedadulke pasijutusia,
padengtų, atpažįsti viską atgal ūmų
nušvitimo akimirksnį kajutėse
kruizinio ilgesio.
Žinai, kad nešilta. Pamiršti, kad alkanas.
Lūpas kuo nors pavilgysi.
Dar ne, vis dar kol kas ne – įsikalk. Anas
neatėjo, nesibaigė šis, nesvarumas
tęsiasi
sau – iš visų tvorų, mus
atskyrusių, devintasis.
Turiu vilties – čia apie muzikinius tarpus                           
ir muzika bus atvirkščia pramogų klišinei,
ne per daug styginių ir dar bus
per uždangos plyšį nei
vieno įsiterpimo garantija,
jokių aplodismentų.
Tik lengvybė ir palikti kūrenti ja
prisiminimai, kad šilumoj pasentų.