aistra raudona

ugninės lūpos degančios aistros
paliks raudoną įdagą ant nuogo kūno
užmerkusi akis drova nuraudus sukuždės
žudyk mane tik  švelniai
Tegu kraujas srūva
man venomis
Tegul tos srovės šoks
raudoną svaigų tango prie ramios lagūnos
jos bangos glostys pėdas ir žadės
pažadint šaltą protą 
Jis kažkur pražuvo
nuskendęs vyne raudonam.
Lig aušros
taip raudonos, kaip prieš audras tebūna
du kūnai viename alsiai  virpės
lyg įtampos aukštos laidai 
Lig raudonumo
sugėdinta diena akis nuleis.
Bet įdienos
švelnia glamone glostys karštus kūnus
kol vakaras begėdis drąsiai atskubės
žirgais raudonais  
Ir dvejonės žūva.

raudona jei aistra
jokių kliūčių nebūna