Diemedžio kaltė

Diemedžio kaltė buvo jausmas
Uraganais ištaškęs mergaitę
Išdalinęs lyg rūką miškams
Buvo ten sengirių mūsų
Buvo ir kormoranų veisyklų
Išdergusių Saulę ant Žemės
Ant negyvosios.
Blaškėsi baltas žiedo dvaselis
Saulės ženklą suradęs mėgino
Dievą sukurt...
Tas dievas - drakonas buvo
Ir ją prarijo.
Prarijo.
Liko tik diemedžio žiedeliai
Rasos skaidrumo
Meilės tyrumo.
Nukritę į mūsų mažas galveles
Palinkusias prie elementoriaus.