53. Letargo miegas

53. Letargo miegas

Mus panardino į miegą.
Į pasakų šalį nukreipę kryptingai.
Mes net nepajutom apgaulės,
Kai tai buvo daroma „atsakingai“.
Mes naivūs ir geraširdžiai.
Nesitikėjom to iš valdžios.
O jie nerūpestingai
Eikvojo mus be paliovos.
Taip trisdešimt metų praėjo.
Gyvenom mes pasakoj.
Su viltimi.
Kad vieną dieną sulauksim
Riterio su žvilgančiais šarvais.
Bet tai tik apgaulė.
Joks riteris neatjos.
Pabuskim!!!
Iš sapno pagaliau.
Pabuskim ir pripažinkim,
Kad buvom patiklūs labai.
Kad priešai tarp mūsų.
Kuriuos laikėm draugais.
Jie tuo pasinaudojo.
Apgavo mus kaip vaikus.
Tėvynę pastatė pavojuj
Ir pavogė mūsų vaikus.
Jaunimas jau emigravo.
Ir liko tik senoji karta.
Kas laukia šito kelio???
Kur link jis mus nuves???
Lietuvos žemė be priešo vaitoja
Nuo savų kraugėrių.
Dar to nebuvo per amžius.
Nuo Vytauto, Jogailos laikų.
Savi prieš savus!!!
Be sąžinės ir graužaties.
Jie valdo mūsų likimus
Ir saiko nejaučia nei kiek.
Jau laikas atėjo „savus“ atskirti.
Už „nuopelnus“ tautai pripažinti.
Užteks miegoti!!!
Reikia ranką ištiesti!!!
Už Lietuvą kovoti!!!
Ir savą priešą nugalėti!!!
Nors lengvų kovų nebūna.
Suremkim pečius.
Ir parodykim savo tvirtumą.
Mes esam lietuviai!!!
Kovingi ir drąsūs!!!
Kur dingo mūsų pradas???
Kodėl mes pasimetę???

A. G.