Plaukiojimas

Plaukiate garlaiviu, gerbiamasis,
banalybės garlaiviu, ir į tai
beveik visiems iš bendrakeleivių masės
nusispjauti. Jokio skirtumo – šiaurė, rytai
ar pietvakariai. Banalybei
gera visur. Klesti visur jos klubai –
valgai, geri, miegi, myli bei
ką nors pametęs, jei niekas nemato, klūpai.
Garbusis,
banalybė, deja, absoliuti.
Nesitikėkite dalelės, trečdalio, pusės.
Joje visi dalykai tiesiog nekalti.
Tačiau ir nuopelnais nė iš tolo nedvelkia.
O kokie horizontai...
Užsimerki, atsimerki – ir net vėl, kiek
besistengtumėte įsižiūrėti švieson ar tamson, tai
prasmės požiūriu, galima sakyti, menka.
Nėra kam kilti, bet kažkaip viskas tarytum smunka.
Tačiau ne gelmėn. Viskas kažkaip nepastebimai senka.
Ir pagrindinis požymis, sakykime – tapatybė,
Daugybės bandymų nors kažką įsiminti fiasko.
Melodija iš esmės ta pati. Be
aukštų ir žemų. Klausos nedrasko.