Aprasojęs stiklas langų
Juo nubėga skaidrus vanduo
Vandeny skęs mirtis, bet ne tu
Juk širdis – ne akmuo
Lašą saulės slepiu nuo mirties
Dovanoju... trys mirksniai po ryto
Išgyvensim... mano jūra kaltės
Atleisk... laukiu rytmečio kito
Atmintim šiam name gyvenu
Dega žvakės liepsna amžina
Tu gera – tave tokią menu
Tavo žvilgsnis laiką grąžina
Šūksniai paukščių skrieja žeme
Sužieduoti Mėnulio šviesa
Tu nupiešk ant lango mane
Ir kalbėki upės vėsa
Dvi briaunuotas stiklines svajų
Atsibudę išgėrėm lig galo
Nežinau, ar nuo žodžių svaigių
Tavo veidas tą rytą pabalo
Tu ne verk, juk atleisti gali
Laimė lieka, mirties ji nelaukia
Šitas kelias dar veda toli
Tau sakau sudie, mano drauge.