Rytas tolsta. Jau diena.
Tačiau vakaras būtent jaudina.
Vakaras... ir toje nugaroje iš anksto
žvilgsnis ieško duobutės virš inksto
link stuburo. Užsilanksto.
Susiglamžo. Jis nesirinks to
paties gylio –
jam reikia guolio,
kur šiluma, jėgų vagilė,
grįžo iš tolio,
vakaras glosto, gludina, o ne dirgina
tiesiog lūpoms įteikia darganą,
ir jos kužda – dar, dar – gana
nebebus, per daug irgi, na
dar ir dar – štai koks tas vakaras,
danguje pasiliejęs uogų likeris,
vyzdys tylą akies voke ras
tarsi muziką, kuri jį kerės.