Suklydau...

Pėdos liečia šaltą stiklą, kuris yra beprotiškai trapus, žinau, kad nuo bet kurio žingsnio, vieną dieną jis ims ir subyrės į tūkstančius mažų kristalėlių, kurie badys pėdas ir vis primins, kad ėjau neteisingu keliu. Man įdomu, ar kai krisiu žemyn, ar dar galėsiu kada nors pajusti kietą, tvirtą paviršių po savo kojomis? Gal tai bus nesutrupinamas stiklas, kuris apsaugos nuo kito kritimo, nes jau būsiu supratusi visas savo klaidas ir jų nebekartosiu?
Girdžiu, tylūs trakštelėjimai, lėti ir staigūs it grakščių balerinių judesiai. Raštai primena išsišakojusius žaibus ir šerkšnu padengtus langus, kurie staiga sutirpsta beribėje erdvėje.
Po tiek daug laiko, pilno suvaržymų ir bereikšmių įsitikinimų, jaučiu laisvę, šaukiu ir su kiekvienu riksmu plaučiai prisipildo šviežiu ir gaiviu oru. Koks nepaprastas jausmas yra kristi! Vis dar laukiu kažko naujo ir tikiuosi, kad šis laisvas krytis padės pamiršti visas klaidas, kurios parklupdė ir privertė permąstyti gyvenimo prasmę iš naujo. Tuo metu supratau, kad tokios neturiu ir niekada neturėjau.
Staiga kūnas ore sustingo ir pradėjau galvoti: „Ar tik nebus tai visko pabaiga? “.
Praėjo daug laiko, tamsa apgaubtame pasaulyje, ieškau šviesos, saulės spindulių švytėjimo, bet nestabilumo jausmas erdvėje naikina ryžtą ir viltį.
Vis dar bandžiau apie tai negalvoti, ši tema (pabaigos tema) yra labai skaudi ir opi.
„Viskas turi pabaigą“, - galvoje vis įkyriai skamba ši egzistencialistų frazė. Bet ar taip gali būti? Viena klaida ir nebeįmanoma atsitiesti, kiekviena akimirka gali tapti paskutinė ir kaip sunku paaiškinti, kad pabaiga egzistuoja, kol pats nepajunti jos sunkių iškvėpimų tiesiai Tau į nugarą. Viename žodyje telpa visos gyvenimo prasmės ir tuštybė, kurios aplink mus, žmones, yra tiek daug.
Jau aiškus mano likimas, tegul žemina ir keikia dėl klaidos, kuri sutrupino pagrindą, kuriuo taip trumpai ėjau. Neatleiskite, tai nebus man kančia, aš tai priimu ne kaip įžeidimą, o kaip naujo gyvenimo pradžią!
Kiti privertė mąstyti, kad žengiu netinkamu keliu, kad nebegalėsiu atsitiesti, deja, jie klydo ir nebesistengsiu jiems to įrodyti.
Tebūnie amžinas kritimas į begalybę nei amžinas gyvenimas, kurį žmonės stengiasi nugyventi be klaidų lyg tai būtų siekiamybė, nors klaidos turi išmokyti ir suartinti, o ne atstumti ir nuskriausti.