Ella, nuostabaus grožio žydaitė.
Augome kartu. Iki penkerių
linko į mane... dėl priežasčių, kurių
gal pati nežinojo. Juodieji žiedai tie,
vyzdžiai, ir dabar, po šitiek metų
kartais, jai kalbant,
darosi minkšti, lyg kometų
išpurenti toliai, jautiesi gal ant
viršukalnės, o gal jos papėdėj,
o ir kartais tarp abiejų jų per vidurį –
glumina, lyg ankstesniu savimi atsiskiedei
save esamąjį ir savy turi
visų žaislų pasekmes,
tų pasekmių mistikas,
mistikų nuotraukas, kur tąsyk mes
buvome pasiruošę skristi, skristi, skristi... – kas
išvardins visas to priežastis...
dabar štai nukritome ir skiriąs mus
nuotolis didis, jausmas lyg priešas ties
visais pasieniais ne dviprasmius
ženklus rodo, bet laikomės,
mintimis plakamės
ir turime vis mažiau laiko mes
ir akimi plika mes
matome nuodėmes per smulkias, o
didelių... ak tos didžiosios
tos ypatingosios, kurios neužgeso,
nors aplink jau seniai išsilydžius jos
žemė.., šilumas turime,
ir didesnių nenorime.
Akys ilsisi ašarų sūryme.
Absoliučiai ne minoriniame.