Miško pasaka

Be garso judantys medžių lapai ir liaunos jais apipintos šakos. Miškas pilnas tokių medžių. Silpnų medžių. Jie priklausomi nuo vėjo, nes paklūsta kiekvienai jo komandai. Samanų paklodės  apipiltos įvairiomis medžių atplaišomis.
Vis dar tyla. Žaluma dengia viską, ir medžių kamienai nublanksta. Viršūnės skabo dangų, kuriame plaukia šviesūs debesys. Kojos smenga samanose. Sustingusi stirna spokso į mane. Didelės akys susimerkia, galva pasisuka, ir kojos neša ją tolyn.
Saulės spinduliai skverbiasi vis gilyn, bet negali nieko ryškiai apšviesti. Medžiai sustabdo, ir laikas sustoja. Rasos lašai krinta grakščiai, bet saulės spindulys juos pagauna ir ištirpina savyje. Tyras ir grynas oras viską skandina savo erdvėje.
Miškas niekada nebuvo tik paprastas medžių labirintas. Jame slypi kažkas, ko dar niekas nerado arba rado ir pasiliko tik sau.
O tu stovi ant asfalto.
Dairaisi aplink ir nieko nematai, nes nenori matyti, nieko negirdi, nes nenori girdėti, nieko nejauti, nes nenori jausti.
Bet girdi plakančią širdį, kuri pažadina jausmus.
Taip pat jauti šaltį, kuris plinta aukštyn, paliečia smegenis ir nebeleidžia galvoti. Matai beviltišką tuštumą ir tamsą, kuri gaubia tavo pasaulį.