Kas Tu esi?

Aš čia - Prakeiktoji,
Pasmerkta amžinam Sizifo darbui.
Nėra šiam pasaulyje poilsio,
Vien neturintis prasmės skubėjimas,
Amžinas nuovargis,
Nepasitikėjimas,
Netikėjimas,
Baimė,
Pagieža...
Gyvenu, kad pavalgyčiau, kad įsigyčiau, kad gaučiau.
Lyg pilka siurbėlė, nieko niekam nemoku duoti
Ir nieko be savęs aš nemyliu.
Nežinau, kas yra tyras džiaugsmas...
Bet žinau, kas yra pasitenkinimas.
Nežinau, kas yra darbas.
Bet žinau, kas yra uždarbis.
Nežinau, kas tai ramybė.
Bet žinau, kas yra nerimas.
Nežinau, kas yra tyla.
Pažįstu vienatvę.
Pažįstu nusivylimą.
Pažįstu veidmainystę.
Pažįstu save,
Tokią niekingą,
Kenkiančią,
Bailią,
Nusivylusią
Ir egoistišką.
Žinau, kad esu tik vidutinybė,
Bet noriu būti asmenybė.
Noriu sustot,
Nors nežinau, kaip nustoti bėgti.
Noriu išgelbėt pasaulį,
Bet sau padėt negaliu.
Noriu įrodyt, kad manyje liko dar kruopelytė gerumo,
Tik jau pati nematau jos...
Nieko nematau.
Nematau prasmės.

Ir tik kyla klausimas,
Kodėl kartais dar tikiu,
Kad viskas gali būti kitaip,
Kad viskas gali būti gerai,
Kad viskas bus gražu?

Kas Tu esi, Dieve?