*212507202020

Tamsa.
Suskambsta varpas ir spektaklio dalyviai
blyksint geltonai šviesai ima drebėti.

Pole-pozicijoje Karalius, gretimais mano angelas,
iš nugaros rinkinys demonų, šalia plyta,
šalia malka, plokštumingalvis Redaisas.

Į sceną žengia Žmogus Juodu Liežuviu.
Žingsniu, žengia, žingsnio pločio plytelėm
ir niekada nesiaiškina, kodėl nemina tarpo.

Jis ištiesia vien tau rankas ir jose mėlynių rašalu,
išausta mano drama. Dešiniu smiliu, ilgu nagu
brėžia per kairį delną ir klausia:

- O tu puses skiri? Ne? hm.
Tai Tau, tai tau paslaptis
ką ari, o kas pati žemė.

Suprask kaip nori, senojo žvejo bičiulį,
suprask kaip gali, Šamano vienintelį draugą.
Suprask pirma save, ir nebereiks klausyti manęs.

Jis nagu cobalte mirkytu perrėžia delną ir taria:
mano vienturtis sūnus, bus Karalius.
bet tai jau nebe mano rankose.

Aš išeinu iš scenos į užkulsius, ir nuplėšiu
užkulsių dekoraciją, už kurios plyni horizontai
ir kosmose skęstančios žvaigždės.

- Išgerkim dar vieną, nes man jau visai nesimiega,
taria Karalius ir šešeri demonai,
metų laikais apsimetę į eilę įpilti.

Vienas primena akis namatytas, kitas,
jog vilkų rados miške, trečiam rūpi tik karjera
o ketvirtas kiek protingesnis, pila užsiųtom lūpom.

-Kas esi tu? Klausiu kolegos,
šareto taurę tiesdamas viešpačiui,
ir ko tavo veidas stronciu išmestas?

*