Ten ne aš buvau

Skiriu D. G.


Atsimenu, buvo laikas -
Skaidrus kaip ašara akies,
Kaip širdis vaiko.

Nejutau tada baimės
Spausti dešinę. Tikrą tiesą
Skelbdavo linksmos lūpos.

Sielos kitą pusę sutikau -
Padovanojom kitam save.
Gulėjome nuogi po lapais.

Bet atėjo diena, kai praaugom
Medžius. Nebekrito
Ant veido šešėlis švelnus.

Aukštesni, daugiau patyrę,
Gudresni visi. Debesys
Jiems dengė neuronų jungtis.

Mūsų, mažųjų, nesimatė.
Mindė ką ir kur papuolė -
Vienas didelis kapas.

Pasimetėm, nesusitarėm
Kur laukti. Kišenę svilino
Brangus blizgutis.

Bėgau slėptis į džiungles
Vartojimo. Praradau save,
O kartu ir tave - savo laimę.

Pasiekęs ribą - sustojau.
Išlindau iš urvo baisiai
Pasenęs. Buvo naktis.

Ėjau kur kojos nešė, visur
Tamsu, tuščia ir tylu.
Atsisėdau ir susimąsčiau.

Esu vienas kaip pirštas,
Kaip tas tavo bevardis,
Be šio žiedo ir mano meilės.