Profanum/Sacrum

Kaip kartais apsvaigstu.
Na, nesakyk, juk ir tave svaigina?
Nueikatneškpadaryksusitarkparašykpaskambinkužpildykpasirašykpabaik.
Pareigybės, kurių pavadinimų niekas nežino. Taisyklės, kurių nieks iki šiol neaprašė.

Kaip kartais užspringstu.
Prisiminimais.
Tais, kur riksmas – smūgis – truputis švelnumo.
Ir tiek vienatvės, kad net šimtmetis nublanktų.

Kaip kartais pavargstu.
Nuo slepiamo nusivylimo.
Supratus, kad mana lemtis – būt neįamžintai. Ir pasilikt tarp tų, neatpažįstamų.
Geistų ir prakeiktų
tik kasdieniais žodžiais.

O kartais ištirpstu akimirkoj.
Žiūriu į mažą garbanėlę susisukusią ties ausimi.     Sustoja laikas.
Įkvėpiu pabudus naktį, įsikniaubusi tarp menčių.
Iškvėpiu, matydama, kaip mano malonumas tavosiose akyse atsispindi.

Toks trumpas pakylėjimas...
Prieš pat godžiai buities charibdei
išsiurbiant ir vėlei išvemiant viską.

Iki tol, kol, regis, telieka
skaidrus perlamutrinis kiautas.

Neprisimenu, ar kada pasakojau:
„Gimdyk! „ sakiau sraigei, kai buvau maža.
„Gimdyk, mano mama jauna gimdė. „

Dabar pati – kaip ta sraigė.
Keliais šliaužiu į Išganymą.