Juodųjų drugelių tvirtovė

- Dar kartą pabėgsi, - skardžiu balsu staugė aukštas, plačiapetis vyras, - užmušiu tave, supratai!? Man nepatinka, kai dingsti nieko nepasakiusi ir negrįžti visą naktį!

Mergina, kuri sėdėjo nublokšta ant šaltų grindų, įžūliu žvilgsniu degino vyrą. Net per kietai sučiauptas lūpas buvo galima suprasti, kad dantys buvo iki skausmo sukąsti. Dabar jos skruostikauliai atrodė dar aštresni, o įprastai išbalęs veidas buvo rausvas. Iš visų jėgų troško verkti, bet neverkė.

Rovana niekada neverkdavo, kitaip ašaros degintų veidą. Derekas visada galvojo, kad ji laikosi savo tvirtų principų niekada neverkti jo akyse, tačiau tiesa ta, kad Rovana buvo demonas. Ašaros demonams degindavo veidą.

- Ir nežiūrėk taip į mane tomis savo nenormaliomis akimis!

Derekas kalbėjo apie skirtingas Rovanos akis, mat viena buvo žalios spalvos, o kita - rudos. Tačiau tai netemdė jos grožio, ji buvo pati gražiausia moteris, kokią Derekui teko sutikti. Būtent dėl savo dailumo ji taip traukė visus vyrus.

Jis numetė supjaustytus jos batus ant žemės ir sukandęs dantis nusijuokė:

- Gal šįkart jau niekur neisi? Nekoks malonumas būtų per sniegą bristi basomis, ką?

- Tu gyvulys! Nekenčiu tavęs!

Ji atsistojo nuo žemės ir ėmė lipti plačiais laiptais į antrąjį aukštą. Derekas vis dar stovėjo foje rankas atrėmęs į šonus ir savo juodu akių žvilgsniu sekė Rovaną.

- Aš išeinu, turiu susitikti su vienu žmogumi, kad man grįžus būtum namie!

Rovana užlipo laiptais ir persisvėrusi per turėklą dar pasiklausė ar užsitrenkia lauko durys. Kai Derekas išėjo, ji neskubėdama pasiėmė savo rankinę, apsivilko paltą ir užsimovusi šlepetes šmurkštelėjo laukan.

Snigo, bet nebuvo itin šalta. Labiausiai dėl to, kad vėjas pūtė tik menkai. Sniegas buvo nuklojęs visą kiemą, baltavo net priešais esantis miškas, o ant metalinės tvoros kraštų pūpsojo varvekliai. Visgi, lauke buvo jaukiau, nei Dereko tėvo namuose. Ji nekentė čia viešėti. Klimatas šaltas, o didelis namas buvo tamsus ir niūrus, per daug dvelkė Viktorijos laikų stiliumi. Viešint čia, Rovaną guosdavo tik tai, kad Dereko tėvo niekada nebūdavo. Nežinia kur jis pradingdavo jiems kas kartą apsilankius Hostilėje. Poną Maiklą jai teko matyti tik kartą, dar prieš porą metų kai Derekas jį rado sužeistą miške, netoli kiemo.  Nelabai malonus tipas pasirodė, gal net bjauresnis už Dereką. Kas, žinoma, visai nestebino. Juk Derekas turėjo kažkur išmokti tokio elgesio, tad, tikriausiai, tėvelis buvo pagrindinis mokytojas.

Rovana iš lėto tipeno dideliu, akmenimis grįstu kiemu, stengdamasi nepamesti šlepečių. Nespėjus pasiekti automobilio, pro vartus įsuko juodas visureigis ir netrukus stabtelėjo prie jos. Prasivėrė vairuotojo pusės langas.

- Labas, - pirmiausia švystelėjo žaižaruojančios akys. Ryškios, gintarinės. Paskui ir siaurų lūpų šypsena.

- Labas, nei Dereko, nei pono Maiklo nėra.

Rovana ketino apsilenkti visureigį, kad pasiektų savo automobilį, bet vyras nusijuokė žvilgtelėjęs į jos kojas ir prabilo:

- Gražios šlepetės, nauja mada?

- Taip, - sarkastiškai vyptelėjo Rovana, - žiemos sezono perliukas. Visi žurnalų viršeliai tokiomis nukloti.

Ji pati žvilgtelėjo į rožines, pūkuotas šlepetes, kurios supo liesas, grakščias kojas, apmautas juodomis pėdkelnėmis, ir šyptelėjo sau.

- Matau kažkur išsiruošei, gal demonstruoti naujos mados? Sėsk, pavešiu, vis tiek man teks suktis atgal į miestą, o grįžę gal rasime ir Dereką.

- Nemanau, kad tai gera mintis, - ji pasitaisė savo ilgą juodų plaukų kasą, - aš galiu ir pati nuvažiuoti.

- Primygtinai prašau, - plačiai išsišiepė vaikinas. - Juk reikia kažkaip „prastumti“ laiką. Kitaip, man laukimas labai prailgs. Tad kodėl nenuveikus ko nors naudingesnio?

Jo akys dar labiau spindėjo ir Rovana suprato, kad jis irgi ne žmogus. Bet ko tada jam reikia iš Dereko? Kokių reikalų gali turėti vampyras ir žmogus? Norėdama tai išsiaiškinti, ji įlipo į vaikino visureigį.

- Aš Arčis, - tarė jis vis dar besišypsodamas, kai jie išsuko iš kiemo.

- Rovana. Keista, bet Derekas man nieko apie tave neminėjo, Arči.

- Nesistebiu. Taigi tu ta Rovana, - Arčis įsižiūrėjo jai į akis, - o man Derekas pasakojo apie tave.

- Pasakojo? - pakėlė antakius, - Įdomu, ką?

- O ką jis daugiau gali pasakoti apie tave? - nusijuokė Arčis, - Juk tu - jo mylimoji. Visi žino, kad prie tavęs negalima kišti nagų, nes tu Dereko nuosavybė.

Rovana susiraukė:

- Vargu, ar jis mane apibūdino kaip „mylimoji“. Aš ne daiktas, kad būčiau jo nuosavybė. Visų pirma, tai aš asmenybė.

- Ir labai žavi asmenybė.

Rovana pavartė akis. Padlaižys. Bet ar galima jį kaltinti? Nei vienas vyras jai negalėjo atsispirti. Arčis nužvelgė jos ilgas kojas, putlias raudonas lūpas ir sustojo ties akimis. Rovana svarstė, ar vyras žiūrėjo jai į akis dėl to, kad jos buvo skirtingų spalvų, ar todėl, kad norėjo nuskaityti jos energiją. Mergina atsakančiai žvelgė į jo gintarines akis ir svarstė, ar jis supranta, kad ji nėra žmogus? Greičiausiai, kad ne. Vampyrai turėjo išskirtines žaižaruojančias akis ir stipriai išblyškusią odą. Jų neįmanoma neatpažinti. Na, nebent esi žmogus. Žmonės - buki padarai. Jie nieko nemato, beveik nepastebi, kas dedasi jų pasaulyje.

Su demonais buvo sunkiau. Jie atrodė visiškai taip, kaip žmonės, tik turėjo vieną išskirtinį požymį - visi buvo labai gražūs, tarsi iš paveikslo, tikras meno šedevras. Ir skleisdavo labai stiprią energiją. Tik retas gebėjo ją užmaskuoti.

- Tai tu Dereko draugas? Keista, jog nesu girdėjusi jo tariant tavo vardą.

- Nesam mes draugai, tai labiau verslas.

- Ar tas pats verslas, kuriuo įprastai verčiasi Derekas?

Arčis pakraipė galvą ir garsiai nusijuokė:

- Jei klausi, ar aš esu suteneris, tai atsakymas neigiamas. Pinigus uždirbu mažiau niekingu būdu.

Arčio atsakymas buvo nemalonus ir privertė Rovaną pasijusti kaip viena iš Dereko prostitučių. Todėl ji nieko nebeklausė.

Likusį kelią iki miesto jie važiavo tylėdami ir Rovanai, kaip bebūtų keista, ta tyla nebuvo nejauki. Net ir po tokio nemalonaus atsakymo. Kaip vampyras, jis buvo gana mandagus ir skleidė gerą energetiką. Paprastai vampyrai, arba bent jau tie keli, kuriuos merginai teko sutikti per savo gyvenimą, buvo grubūs, manipuliuojantys ir retai skleidė kokią nors energetiką. Dažniausiai siurbdavo ją iš kitų.

- Kur tau reikia? - prabilo Arčis, kai jie pasiekė miestą.

- Žinai garsiąją ponios Valeri batų parduotuvę?

- Žinoma.

Rovana dar kartą pažvelgė į Arčio veidą, kad gerai jį įsidėmėtų. Nepaisant ryškių, žaižaruojančių akių bei išblyškusios odos ir tamsiai rudų plaukų derinio, kaip vampyro, jo veido bruožai buvo švelnūs. Ji sunkiai galėjo jį įsivaizduoti su išskleistomis iltimis, visą išsitepusį žmogaus krauju, paraudusiomis akimis. Gal būna ir kitokių vampyrų?

Automobilis sustojo prie didelės batų parduotuvės miesto centre. Per apsnigtą aikštę kulniavo žmonės išsipuošę dailiais drabužiais.

- Bus nemenkas iššūkis eiti ten be batų, - sukikeno Arčis nužvelgęs praeivius.

- Man nerūpi, ką apie mane galvoja žmonės, jie tik kvaili padarai.

Arčis akimirkai suraukė antakius ir atidžiai pažvelgė Rovaną. Supratusi, kad netinkamai išsireiškė, ji giliau įkvėpė. Trūktų to, kad jis pradėtų įtarti ją nesant žmogumi.

- Žinai, Arči, ačiū už pavežėjimą, bet gali nesivarginti, iš parduotuvės grįšiu taksi.

Rovana atsidarė automobilio dureles trokšdama kuo greičiau iš ten išsinešdinti, bet Arčis švelniai palietė jos riešą. Ji krūptelėjo ir atsisuko spoksodama išpūstomis akimis. Jo veidą puošė švelnus šypsnis.

- Nagi, viskas gerai, aš juk ne koks maniakas, parvešiu, man nesunku.

- Sakau, kad nereikia.

Ji išlipo iš automobilio ir nuskubėjo į parduotuvę.

***

Naujieji bateliai buvo ne tik labai gražūs, bet ir patogūs. Derekui patikdavo ilgi batai aukštu kulnu, ypač juodi. Jis sakydavo, kad tokioms lieknoms Rovanos kojoms reikia batų, kurie prideda šiek tiek apimties. Galės dabar pjaustyti ir šiuos. Tik prieš tai turėtų žinoti, kad pirkti už jo pinigus.

Išėjusi iš į gatvę, mergina atidžiai apsidairė, ar kur nors nestovi Arčio visureigis. Rovana neturėjo nuotaikos veltis į nemalonumus ar avantiūras. Įsitikinusi, kad jo nėra, ji drąsiai įžengė į aikštelę ir rankinėje susirado mobilųjį, kad galėtų paskambinti taksi. Tačiau lyg iš niekur išniro Arčio visureigis. Ir vėl prasivėrė langas. Jam nespėjus nei prasižioti, Rovana grubiai tarė:

- Juk sakiau, kad parvažiuosiu pati. Ar nepakankamai aiškiai pasakiau?

- Na gerai, - nusijuokė nerūpestingai, - tada bent jau telefono numerį galėčiau gauti?

- Prašyk Dereko, tikrai duos, - pašaipiai mestelėjo ji, - aš nesu kokia nors prostitutė, kad kiekvienam sutiktam vyrui dalinčiau savo numerį.

- Gerai, gerai, - vėl juokėsi jis, - aš tokia tavęs ir nelaikau. Tuomet, - jis įkišo ranką į vidinę savo palto kišenę, - duosiu savo vizitinę. Ten yra mano telefono numeris, jei norėsi, galėsi paskambinti.

Pasikuitęs kišenėje, Arčis iš jos išėmė nedidelę kortelę ir ištiesė ją Rovanai. Auksinėmis raidėmis buvo išraitytas pavadinimas „Arčibaldo Frosto krovinių pervežimo paslaugos“, o apačioje užrašytas telefono numeris. Rovana pavartė akis ir nenoriai ištraukė kortelę iš vyro pirštų.

- Ačiū, bet galiu patikinti, jog neskambinsiu.

Apsisukdama ant kulno, ji dar spėjo pamatyti Arčio šypseną, o tada skubiai nušuoliavo gatve.

***

Rovana grįžo Derekui dar nespėjus parsirasti. Sėdėdama priešais rusenantį židinį, ji svajojo kuo greičiau iš čia išsinešdinti ir grįžti namo. O gal ne namo? Kur nors toli, kur niekas jos nepažįsta, kur būtų galima pabėgti nuo visko, ką teko ištverti gyvenant žmogaus gyvenimą?

Kai Rovana suprato, kad Mirties pasaulyje jai nebesaugu, kito pasirinkimo nebuvo. Ji išmoko užgniaužti savo energiją ir daugiau niekada nebepasivertė demonu. Turėjo išmokti kaip nors prisitaikyti. Ir sutiko Dereką. Jis iškart kažkuo patraukė Rovanos akį. Ne tik dėl to, kad kaip žmogus, buvo labai išvaizdus. Jis turėjo kažką tokio, kas sugebėdavo ją užburti. Tarsi būtų magnetinis.

Kiekvieną kartą, kai Derekas ją mušdavo, Rovana trokšdavo pasiversti demonu ir vienu piršto mostu smogti jį į žemę. Sutrinti, tarsi pačią menkiausią žemės kirmėlę. Jo didybė greitai baigtųsi. Tačiau tada Rovana būtų iškart surasta. Tokio lygio energija, kokią ji skleidė, buvo labai galinga. Užtektų vos keleto sekundžių ir jie pajustų Rovaną. Kiek kartų buvo bandyta pabėgti nuo Dereko, išsilaisvinti. Tačiau tiesa buvo ta, kad gyvendama kaip žmogus, Rovana be jo neturėjo nei kur eiti, nei iš ko pragyventi. O grįžti į savo pasaulį būtų pernelyg pavojinga.

Garsiai atsivėrusios lauko durys išsklaidė merginos mintis ir atnešė stiprų vėjo gūsį. Odiniai batai sukaukšėjo ant plytelių.

- Rovana! - sušuko skardus balsas.

- Aš čia, nerėk.

Į tamsią svetainę įėjo aukštas, tvirtas juodaplaukis vyras. Putliose širdies formos lūpose žaidė keista šypsenėlė, o juodos, akys, kurios Rovanai priminė kraujo ištroškusio voro žvilgsnį, buvo neįskaitomos. Sunku buvo pasakyti, ar Derekas dar piktas.

- Baigiau visus reikalus, ryte galėsime važiuoti namo.

- Kodėl ryte? Juk žinai, kaip man čia nepatinka.

Jis prisėdo ant minkštos vintažinės sofutės, pakeldamas ištiestas Rovanos kojas ir pasidėjo jas sau ant kelių. Ji stengėsi į jį neatsisukti ir išlaikyti kuo šaltesnį žvilgsnį. Stebėdamas merginos akyse šokančias židinio liepsnas, jis nusišypsojo.

- Pyksti?

- O kaip galėčiau nepykti? - susiraukė ji, - Tu supjaustei visus mano batus. Tau visai pasimaišė!

- Tai tau bus pamoka naktimis nesivalkioti! Išvis, kur tu buvai?

Rovana dar labiau susiraukė ir patraukė savo kojas nuo jo kelių.

- Buvau pas Liją, jau sakiau, kad nepakenčiu čia būti.

- Aš jai skambinau. Sakė, kad išvyko pas savo motiną.

Abu nutilo. Rovana pagaliau neiškentė nepažvelgusi į Dereką. Jo putlios lūpos buvo švelniai sučiauptos, akių žvilgsnis - švelnesnis, tačiau stori juodi antakiai vis dar suraukti. Jis prisislinko arčiau ir dešine ranka apglėbė gležnus Rovanos pečius.

- Gerai, atleisk man, aš pasikarščiavau, juk žinai mano būdą. Žinai, kad nesugebu valdyti savo pykčio. Bet tokią mano reakciją prišaukė tavo veiksmai.

- Atiduosi pinigus už supjaustytus batus.

- Gerai, gerai, - numojo ranka, - nesuk galvos dėl tų pinigų. - jis pasidėjo galvą merginai ant peties ir atsiduso. Šiltas atodūsis sukuteno Rovanos kaklą ir ji taip pat atsiduso, kai Derekas apglėbė ją kita ranka. - Nusivežčiau vakarienės, tuojau iš tavęs liks tik skeletas, tačiau tu negali eiti be batų.

Rovana nusijuokė ir pirštų galais pakedeno purius Dereko plaukus:

- Buvau nuvažiavusi nusipirkti naujų. Galėsi supjaustyti ir juos. Tik perspėju, kad pirkti iš tavo sąskaitos.

- Ir dar prašai atiduoti pinigus už tuos supjaustytus? - pakėlė vieną antakį, - Lažinuosi, kad už šiuos paklojai dvigubai, nei kainavo senieji. Beje, į parduotuvę važiavai basa?

- Su šlepetėmis - sukikeno. - Ai, buvo užsukęs toks vyras. Norėjo su tavimi pasikalbėti, bet, kaip matau, taip ir neatvažiavo.

- Kas toks?

- Prisistatė Arčio vardu. Ir vežė mane į miestą. Dar davė savo vizitinę. Paskui vos atsikračiau jo...

Derekas paleido Rovaną iš savo glėbio ir atsisėdo. Juodi antakiai vėl susiraukė, o akys tuščiai žvelgė į grindis.

- Kas jis toks? Niekad man apie jį nepasakojai.

- Kad nėra ką pasakot, - gūžtelėjo pečiais. - Geriau pasakyk, kam tu su juo važiavai?

- Nejaugi? Tada ko taip įsiutai? Jis sakė, kad jus sieja verslo reikalai ir dar paminėjo, kad tokiais purvinais darbeliais kaip tu - neužsiima.

- Aš klausiu ko su juo važiavai!?

Giliai kvėpuodamas, Derekas mikliai atsistojo ir pasiekęs stiklinę spintelę, lentynoje susirado viskio butelį.

- Jis nuo manęs neatstojo.

- Nori šlakelio? - tarė atsisukęs į merginą, kai šiek tiek nurimo. Bet ji tik papurtė galvą. - Arčis labiau konkurentas, nei partneris. Bet taip, turėjau keletą reikaliukų su juo, deja, visai ne verslo. Mano tėvas nesutarė su jo tėvu, o senelis - su jo seneliu. - Dereko akys žvelgė kažkur į tolį, kol jis gurkšnojo viskį, o pasakojimą pasakojo labiau sau pačiam, nei Rovanai. - Žinau ko čia buvo. Jo šeima visą gyvenimą bando mano tėvą iš čia iškraustyti.

- O kokia jiems iš to nauda?

- Tik principo reikalas. Žinai ką? Gal tu apsirenk kažką gražaus ir nuvažiuokim į restoraną? Nes prisiekiu, tuojau tapsi skeletu.

Derekas prisidegė cigaretę, o Rovana tik pavartė akis. Puikus komplimentas - skeletas. Gal jos svoris pastaruoju metu ir buvo gerokai apkritęs, bet ji nesijautė esanti skeletu. Ginčytis su Dereku nebuvo prasmės, todėl ji laiptais užlipo į laikinąjį savo miegamąjį ir pradėjo ruoštis vakarui.

***

Restorane nebuvo daug žmonių ir tai Rovanai patiko. Salę skandino blausus apšvietimas, aplink degė daug žvakių, gardžiai kvepėjo, sienos buvo nukabintos prabangiais paveikslais. Jų staliukas stovėjo atokiau nuo kitų, šalia didelio lango, pro kurį matėsi naktinis Hostilės miestas. Kol jie laukė savo užsakymo ir lėtai gurkšnojo vyną, Derekas negalėjo atitraukti akių nuo raudonos Rovanos suknelės.

- Žinai, man labai patinka, kai vilki raudonos spalvos drabužius, - šyptelėjo jis.

- Kodėl?

Rovana jau žinojo atsakymą, tačiau vis tiek norėjo jį išgirsti.

- Nes ši spalva tau nepaprastai tinka. Prie šviesaus odos atspalvio, juodų plaukų ir net prie tavo akių. Raudona tave pagyvina...

- Dar dieną sakei, kad tos akys nenormalios.

Rovanos lūpose žaidė erzinanti šypsenėlė ir ji jautė neapsakomą malonumą galėdama nervinti Dereką. Jis stengėsi elgtis kuo gražiausiai ir neprarasti savitvardos. Jam šis scenarijus buvo žinomas: iš pradžių Rovana jį provokuoja, o paskui, kai jo kantrybė pratrūksta, ji tekina išlekia laukan šaukdama įvairius keiksmus ir priversdama jį raudonuoti prieš  visą restoraną. Šiandien jis nepaklius į Rovanos žaidimą.

- Rov, juk žinai mane, praradęs savitvardą aš pasakau daug kvailysčių, - jis pasisiekė per stalą ir savo plačiuose delnuose paskandino jos rankas, - tavo akys išskirtinės, o tu pati gražiausia mano sutikta mergina. Beje, kai ką tau turiu.

Rovanos antakiai pakilo ir visi žaidimai kaip mat baigėsi. Ji susidomėjusi stebėjo kaip Derekas kažką traukia iš vidinės švarko kišenės. Jis ištiesė delną, kuriame pūpsojo žvilgantis žiedas su briliantais. Rovanos akys nušvito.

- Oho, iš kur tokį gavai?

- Turiu savų būdų, - šyptelėjo puse lūpų.

- Jis turbūt kainuoja tūkstančiais!

- Na, man jis nieko nekainavo. Nešiok į sveikatą.

Pirštais švelniai suėmęs Rovanos delną, Derekas jai užmovė žiedą ir mergina dar plačiau išsišiepė.

- Neįprasta matyti tavo veidą tokį... neperkreiptą, - nusijuokė jis. - Gal dabar dažniau šypsosiesi?

- Jei lepinsi mane tokiomis dovanomis - gal ir šypsosiuosi.

- Labas vakaras, - smagų pokalbį nutraukė šaltas balsas.

Rovana pakėlė akis ir piktai dėbtelėjo į atėjūną. Tada žvilgtelėjo į Dereką, kuris pažinęs balsą nenorėjo nei atsisukti. Jo veidas iškart persimainė, stori antakiai užkrito ant tamsių akių, iš lūpų dingo šypsena, dantys buvo sukąsti taip, kad išryškėjo ir taip žymi žandikaulio linija.

- Ko nori, Frostai?

- Visą dieną tavęs ieškau, - tarė Arčis. - Galiu prie jūsų prisijungti? Mums reikia pasikalbėti.

- Ne, - greitai metė Derekas, - sutrukdei man vakarą. Per tave mano... per tave Rovana liks alkana. Geriau palauk manęs mano tėvo namuose. Kai grįšiu ten ir pasikalbėsime.

- Na gerai, - Arčis keistai sukikeno ir delnu perbraukė sau per rudus plaukus, - jei dama dėl mano kaltės bus alkana, aš jausiuosi prastai. Pasimatysime vėliau.

Kai jis pakėlė ranką, Rovana pastebėjo ant jos ištatuiruotą pažįstamą simbolį. Rovana ir Derekas tylėjo tol, kol Arčis neišėjo iš restorano. Dar per langą stebėdami palaukė, kol įlips į savo visureigį.

- Jūsų vakarienė, - priėjo padavėjas nešinas lėkštėmis, - skanaus!

- Dėkojame.

Rovana vis dar spokso pro langą, nors Arčio ir nebebuvo.

- Ko jis nori? - paklausė pažvelgusi į savo lėkštę.

- Sužinosiu grįžęs. Tu valgyk.

- Ir pats valgyk.

- Nenoriu, sugadino apetitą, - Derekas susiraukė ir gurkštelėjo didelį gurkšnį vyno.

- Nagi, mane nuolat skalpuoji dėl maisto, o pats nevalgai.

- Pasakiau valgyk! - iškošė pro sukąstus dantis.

Ji nutilo ir susitelkė ties savo lėkšte. Su Dereku, regis, ilgai gražiuoju nepabūsi. O ko ir tikėtis. Jis visada tebuvo šunsnukis. Bet Rovaną labiau neramino Arčio tatuiruotė, mat tokį drugelį ji buvo jau mačiusi.