Sakmė apie ąžuolą

6. Žydėjimas...

Tas pavasaris ąžuolui įsiminė visai ne dėl saulės, kurios spinduliai taip anksti pradėjo slydinėti medžių šakomis ir toli matomu kalnelių ir slėnių plotais, ir ne dėl to, kad šiltas vėjokšnis tyliai šnekino lig pavasario iškentėjusias žoles ir rudus medžių pumpurus, kad jie nieko nelaukę paskubėtų atsiverti žaliomis savo gelmėmis, spalvingiausiais žiedais...
Ąžuolas visada po žiemos gerokai vėliau teatsibusdavo, vėliau beįsiliedavo į pavasarinį miško šurmulį. Ir po to dar prireikdavo kelių savaičių, kol jis visai išsijudindavo tikros vasaros gyvenimui.
Pirmiausia jo visos šakos nurausvėdavo mažais ir gležnais lankeliu karpytais ir garbanotais lapeliais, kurie greitai augdavo ir įgaudavo rausvai žalsvą, o paskui ir šviesžalį atspalvį. Ąžuolas nesuprasdavo, kaip švelniai ir minkštai jo lapelių mirgėjimas nuspalvindavo ir pagražindavo pakalnės miško pavasarinę paletę. O ką jau besakyti, kai prie to prisidėdavo gyvas, dangaus šviesos priputęs debesėlis, kuriame ištisai mainydavosi visas pasaulio spalvų virpėjimas.
Šį pavasarį kieta kamieno mediena ir plačiomis ąžuolo šakomis nuėjo aidžiai viltingas gundymas, skambi amžinybės virpėjimo prasmė, kuri pagavo ir sujaukė visą įprastą ąžuolo gyvenimą, pakeitė jo esmę ir sampratą. Šis pavasaris visą mišką tarsi lakino nežinomomis, protu nesuvokiamomis kūrybos erdvėmis, ir tas lėkimas buvo artimas pačiai beprotybei ir amžinam apsvaigimui, kai nebesi sau joks valdovas, o pačiam viduje tyliai tvenkiasi tos keistos beprotybės skaidri ir viltinga ašara. Kažkas sopulingai ir nesulaikomai kėlė ąžuolo šakas į saulę, į dangų, į žvaigždes ir jis tą pavasarį darėsi ne tik panašus į tokias keistas savo suvokimo būsenas, bet ir jautė, kad jo požieviu, ilgais vandens indais kyla į šakas ne įprastos žemės sultys, bet raudona ir geltona spalva nudažytas baisiausias karštis, nematytas ir negirdėtas pasiutimas.
Tos spalvos smulkiausiose ąžuolo šakelėse pradėjo virti ir kunkuliuoti, keistai maišytis, saldžiai karšta ugnimi deginti didžiuosius pumpurus, kurie, dar visai lapams neišsiskleidus, pirmą kartą keistai trūkinėdami, į saulėtos dienos šiluma paleido neilgus, vėjyje besiplaikstančius žalius siūlelius, ant kurių galų buvo prikibę geltonai rausvi, į galus sustorėję rutuliukai.
Karštais ir spalvingais kunkuliais verdančiu ąžuolo kamienu požievio pavasarinė sulčių pasaka skambėjo ir skambėjo. Ji saldžiu skausmu degino įdiržusia žieve apvilktas šakas, o saulės spindulys, kaip kokia Adomo ir Ievos rojaus gyvatė, per kiaurą dieną glostė ir glostė visą storą ąžuolo kamieną ir smulkiausias jo šakeles. Ir ąžuolas, nebeturėdamas savo įprasto gyvenimo ir įprastos tvarkos, pasidavė tam akimirkos jausmui ir beprotiškam vidiniam siautėjimui, ir vieną gražią saulėtą rytmetį iš didžiausio dūkulio susprogdino geltonai rausvus žiedynų burbuliukus.
Tą saulėtą rytą ąžuolo šakos, lapeliai ir žiedai nuskendo saulėtam geltonų žiedadulkių rūke. Tas mirgąs, lig visiško išsekimo traukąs ir svaigus plaukimas per auksinius saulės spindulius, per krūpčiojantį ir virpantį dangų, per šiltą ir minkštą palaimą bei karščiu viliojantį pragaro ugnį tęsėsi visą savaitę.
Tarsi mažos elektros iškrovos — žaliais ir geltonais žaibais — sproginėjo kiekviename žiedyno siūlelyje, kiekvieno žiedo taurelėje. Tie žybčiojimai atsišvietė ąžuolo kamiene ir jaudulio bangomis ėjo iki pat šaknų.
Ąžuolas nežinojo, kiek tas pašėlęs klajojimas truko, tik paskui pajuto, kad geltonai raudoni žiedynai nuo to degimo ir siautulio parudavo, raudonosios ir geltonosios požievio sultys išseko. Ąžuolas pajuto, kad yra labai pavargęs ir išsekintas, ir jo visai nebeveikė nei dangus, nei saulė, nei kas nors kitas.
Po to atėjo pilnatvė, ramybė ir gyvenimas tapo geras ir drungnas. Praėjusios savaitės didybė skleidėsi šakose mažytėmis gilių užuomazgėlėmis, kurias, ąžuolas suprato, jis turės auginti ir maitinti ligi pat žiemos...