Kranklys (pasaka suaugusiems)

Oras buvo puikus. Šiltas vėjelis šnarėjo medžio, augančio daugiaaukščio kieme, lapuose. Senas kranklys tupėjo ant šakos ir viena akimi snaudė. Jis ką tik sočiai pavalgė, todėl galėjo sau leisti nedidelę poilsio valandėlę. Pievelėje, įsispraudusioje tarp šaligatvio ir nedidelio miškelio, tupėjo pulkelis balandžių. Jie ką tik atskrido iš gretimo kiemo, kur turškėsi dar nespėjusioje išdžiūti baloje., - Laukia moters, - konstatavo sau kranklys. Jis buvo be galo senas, todėl gerai pažinojo balandžius ir moterį. Kiekvieną dieną, tuo pačiu laiku, jinai pasirodydavo namo laiptinės prieangyje, vesdama už pavadžio nedidelį šunelį. Kranklys ir apie jį viską žinojo. Žinojo, kad vaikai, prieš išlėkdami svetur,  atnešė mamai nedidelį pūkuotą kamuoliuką. Širdies skausmui nuraminti. Kranklys matė, kaip per tuos metus pražilo moters plaukai. Laiškų iš vaikų vis retėjo, kol pagaliau jie visai dingo iš moters gyvenimo. Kasdien išvesdama pasivaikščioti savo augintinį ji vis paberdavo kelias saujas virtų kruopų pievoje jos laukiantiems balandžiams. Lyg vaikams.
Moteris pasirodė laiku. Balandžiai sujudo, ėmė linguoti galvomis, lyg pritardami nematomam ir negirdimam orkestrui. Moteris pasiekė pievelę, įkišo ranką į seną nebemadingą rankinę ir ištraukusi lesalo  mostelėjo keletą saujų balandžiams. Šie dėkingai suburkavo ir ėmėsi puotos. Moteris minutėlę pastovėjo, liūdnomis akimis žiūrėdama į paukščius, paskui pasisuko ir neskubiu žingsniu nukrypavo tolyn. Šunelis klusniai nusekė iš paskos., - Visada taip, - pagalvojo kranklys, - jauni skuba gyventi. Kai sustos, apsižvalgys, kažką jau bus pametę. Laiko nepasuksi atgal.
Prie puotos prisijungė ir kelios kuosos. Jos išdidžiai vaikštinėjo tarp balandžių, retsykiais pavarydamos juos šalin ir rinkosi gardesnius kąsnelius. Iš kažkur radosi ilgauodegė šarka. Jai labai rūpėjo kokiu reikalu čia taip susirinkta. Šaligatviu klegėdamos prabėgo kelios mergaičiukės. Paukščiai purptelėjo, bet kranklys tebeliko ant savo šakos. Jis gerai pažinojo šitas nerūpestingas mergaites. Jos džiaugėsi geru oru, o jų galvos buvo užkimštos mergaitiškomis svajomis., - Svajokit, - mintyse pratarė sau kranklys.
Pabaidyti paukščiai apsuko ore nedidelį ratą ir vėl sutūpė pievoje. Lesalo buvo sočiai. Neužilgo prie jų prisijungė mažytis pilkas žvirbliukas. Jis nutūpė pievoje, pastriksėjo pirmyn, atgal ir pasirinkęs kiek atokesnę vietelę ėmėsi valytis plunksnas., - Dar visai jaunutis, - kranklys nužvelgė atvykėlį, - toks nerūpestingas. Geriau pasisaugotų kuosų. Kas žino kas pas jas galvose.
Išsikedenęs plunksneles, žvirbliukas atstatė savo pilką krūtinę ir ėmė čirkšti. Jis čirškė garsiai ir nesustodamas, mėgaudamasis savo balseliu, retsykiais pasistiebdamas ant plonų kojyčių ir užversdamas į dangų galvelę, lyg norėdamas iš ten kažką prisišaukti. Balandžiai ėmė piktintis., - Man plyšta galva, - sudėjavo viena balandė.;- Plyšta, plyšta, - antrino jai kiti balandžiai., - Tai neregėtas įžūlumas, - pareiškė storas balandis baltais sparnų galiukais, - kaip tik ruošiausi snūstelėti prieš saulutę., - Nesuprantu, ko jis taip plėšosi? - kraipė galvą šarka. -Mažas akiplėša.
Prisijungė ir kuosos. Jos, išskėtusios sparnus tingiai šildėsi saulėje., - Gana, gana, - kiauksėjo pasikeisdamos. - Koks čia čirškėjimas? Tai nepadorus triukšmas. Nėra nei melodijos, nei ritmo. Tai gadina mums nuotaiką. - Gana, gana!
Žvirbliukas minutėlei pritilo, akimis išmatavo atstumą iki artimiausio kaimyno, šiek tiek pastriksėjo į šalį ir vėl visu balselių užtraukė savo giesmę. Senas kranklys nuo šakos viena akimi stebėjo visą šį šurmulį. Pro šalį, šaligatviu, jauna mama vedėsi mažą berniuką. Jis, išgirdęs žvirbliuko čirškėjimą, nustebęs sustojo ir išplėstomis akimis ir pražiota burnele klausėsi jo dainelės. Mama kantriai laukė sūnaus. Pagaliau žvirbliukas pamatė berniuką ir susigėdęs purptelėjo nuo žemės. Su juo pakilo ir visas būrys balandžių, kuosos, šarka ir nuplasnojo kas sau., - Kokia graži dainelė, - berniukas pasisuko į mamą. Mama nusišypsojo ir jie neskubėdami nuėjo tolyn., -Tikrai puikus oras, - pagalvojo kranklys. - O iš šito vaiko išaugs didelis žmogus. Jis suplasnojo sparnais ir nuskrido savo reikalais. Kranklys buvo labai labai senas ir niekada neklysdavo.