*201706122020

aš žinau, kad turėčiau rašyti stipkei, bet po galais.
vistiek norisi rašyti apie tai kas ant liežuvio.
apie meilę, moteris ir degtinę,
visada baisu sumaišyti kokteilyje, nes kaip taisyklė -
veda į kairę, veda į pietus pležu nuo Jūros,
tiesiai į rankas pasieniečių, kurie it įparatę guodėjai,
laiko butelius du pastalei, vienu užmigdys, kitu pagydis.

Norisi man užsirišti akis ir lėkti į mišką, nuogam,
kad prakirsta lūpa tekėtų kraujas, kad vėl jausti jo skonį,
kad kad ir keliais sugrįžti ir pagaliau pamėgint atsiprašyti tų,
kur kažko nepaleidžia, kad ištaisyti klaidas ir fiksuoti laku,
savo sąmonėje naująjį amžių, kai visa tai nesvarbu.

kai aš nežinau, kur esi tu. Kai aš nežinau, kodėl tu,
o kodėl lyja lietūs. kodėl gyvūlys manyje pabunda vis
į trečią dieną be dūmų, o tada jau būk atsargus, nes
žiu net žaibas nutrenks jei drįsti nedrįsi ir viskas messed up.

Aš messed up ir tu kiek mažiau, gal ir gerai, jog esti kuo mums dalintis.
kartais nenoriu vėl pripažint, jog myliu, tam kad paliktų ramybėje dūšia.
Mano angelai rajūs. ir išryja viską greit man iš vidaus ir lieka trofėjus -
kur šypsos ir nežinau kodėl aš esu. o rankos pačios ieško N raidės,
nes žinau, jog sutiktų nebūti. aš lėtas it krištolo taurės, kur dūždamos,
lūpom koduoja kokį lenkišką keiksmą. ir tuo pačiu šaltas, kiek šalta būdavo,
kai bandžiau įsūdyti save pasilikti miške, ten su žvėrim naktį, kai akys juodos, galėjo išgasdint nevieną baidyklę. aš nežinau, kaip pateisint save.
aš nežinau, už ką taip švelniai gula tekstu pirštai, kuriais rodos, gal galėčiau,
grot tava nugara ir vėl ir vėl ir vėl nevieta apie tai čia kalbėti.
čia išpažintis dar viena, kuri prasidėjo, nuo vargo blaivėti. 
Mano darbas man nepriklauso, kaip aš nepriklausau sau,
todėl gal nebėgu, it kokiam Pendulum remix'e Voodoo aukos bėga.
ir kraujas ir kraujas ir kraujas. Dieve aš pavargau košti gyvenimą,
per dangtį puodo grikių. ir Dieve mano žvelgiu tau į akis.
koks planas?