Daiktai

praeitį galima trumpam prilaikyti
pririšant ją persiškais mazgais
prie rojaus paukščių kojų
kilime netikro aukso rėmeliuose
ant vaikystės namų sienos

sodrūs kiparisų takai languose
dulkėta vakaro šviesa
arbatos servizų rožynuose
veda tavo mamos mediaciniais sugebėjimais
į baltomis paklodėmis sumigdytus kambarius
neperskaitytų knygų biblioteką
asmeninį antikvariatą
kartoninių dėžių lentynose iki lubų

daiktai ir raidės palikti vieni
skaidosi ir kuriasi į naujas nepanaudojamas formas
visai kitas istorijas
prireikus, esu tikra, iš jų atsikurtų visata
su visu savo materiniu sunkumu

iš ten man kartais parneša lauktuvių
plastmasinių basučių
keistų spalvų sintetinių apdarų
pasibaigusio galiojimo lūpdažių
kažko nepapuošusių savo laiku
sunkėja nuo jų mano spintų užkaboriai, stalčių tolimiausi kampai
reliktų svetimų svajonių, ir baimių turbūt

ar pati prisimeni visus juos? Daiktus gyvenimui?
sudėtus ateičiai, bet kalbančius tik praeitimi

kartą sunerimusi skambini -
dingo kasetinė kamera
prieš daug metų atsivežta iš tos kelionės
ir gaila dabar ko
kad ji nieko taip ir nenufilmavo
o jei ir būtų
kad jos juosta sunkiai vertųsi į dabarties ekranus
kaip sprūstantis iš pirštų šilkinis siūlas