Širdis, jūra ir saulė

,, Ten, už miško, yra rugių laukas. Jis labai platus, mano akys jo viso neaprėpia. Tame lauke yra siauras takelis. Jis veda į jūrą. Pajūry stovi namas. Senas, sukiužęs. Jame gyvena Mokytojas. Jis užaugino mane žmogumi. Tikiu, ir tave užaugins. Aš jau senas, niekada ten nebegrįšiu. O tu, Dovydai, dar jaunas. Eik pas jį. Čia tau negalima pasilikti. Tiesa, kelias ilgas. Ir sunkus. Eik…”
Mažas berniukas klausėsi įdėmiai. Tiesą sakant, nebuvo jis labai mažas nei ūgiu, nei amžiumi. O ir pasaulio suvokimu. Juk per aštuonerius jo gyvenimo metus senis jam parodė tikrąjį pasaulį. Bet ne visą. Reikėjo eiti pas Mokytoją. Taigi berniukas klausėsi. Stovėjo tiesiai, ramiai. Susikaupęs. Tai tikrai keista žinant jo amžių. Vakarėjant saulė ištiesė jo šešėlį per žolyną. Pakilęs vėjas taršė jo gelsvus plaukus. Sodriose mėlynose akyse kaupėsi ašaros. Gal dėl vėjo, o gal dėl žodžių, kuriuos jo ausys gaudė, svarbos. Nežinia… Keistai atrodė jiedu  Senis ir berniukas. Senis stovėjo sulinkęs, nugarą atgręžęs saulei, atsirėmęs į lazdą. Kalbėjo sunkiai, lėtai rinkdamas žodžius, juos apmąstydamas. Balsas drebėjo. Primerktos akys ašarojo.,, Jau laikas, tuoj saulė nusileis. Kelionė ilga. Ryte prieisi rugių lauką. Iki jūros dar bus toli. Eik…”
Senis pakėlė ranką. Palietė berniuko kaktą. Nuleido galvą. Užsimerkė. Berniukas suprato  atėjo metas. Pažvelgė Seniui į akis, apsisuko ir pasileido bėgti. Bėgo takeliu link miško.
O, kad jūs žinotumėt, kiek kartų berniukas tuo takeliu ryte skubėjo pasitikti kylančios saulės. Ir kiek kartų nespėjo. Kiek kartų tada verkė, grįždamas atgal. Žinojo  Seniui nepatiks. Ir jam nepatiko. O kiek kartų džiaugėsi, kai matydavo bundančią saulę. Dabar jis bėgo nuo saulės link miško. Suprato  paskutinį kartą. Skaudėjo jam širdelę, bet kitos išeities nebuvo. Todėl bėgo.
Pribėgo mišką. Tame miške auga daug medžių. Įvairių: ąžuolų, pušų, kedrų. Jų aukšti ir stori kamienai neleidžia saulės spinduliams pasiekti žemės. Todėl ten visada tvyro prieblanda. Medžių šakos plačios, kylančios link saulės. O ant žemės auga skurdi gelsva žolė. Miške takelių nėra. Reikia žinoti, kuris medis kurią kryptį rodo. Berniukas žinojo. Todėl nepaklydo. Visą naktį bėgo. Atsiminė ─ ryte turi pasiekti rugių lauką.
O, kad jūs žinotumėt, kiek kartų Dovydas tame miške ieškojo teisingo kelio. O kiek kartų buvo paklydęs... Sunku jam buvo atsiminti, kuri šaka kurį kelią rodo. Ilgai mokėsi, daug klydo. Juk medžių tiek daug ─ net 5000... Bet išmoko. Todėl reikia eiti pas mokytoją ─ sužinoti daugiau.
Taigi berniukas bėgo. Mišką puikiai pažinojo ─ tamsa netrikdė. O ir naktis nevargino. Juk jis ilgai ir kantriai mokėsi neužmigti naktį. Tiesa, ne kiekvieną. Bet pakankamai dažnai.
Ir štai berniukas pajuto ─ rytas aušta. To nematė, bet juto. Senis išmokė, kad galėtų pasitikti saulę. Dovydas suprato ─ šiandien kaip niekad svarbu suspėti. Pasiskubino. Spėjo. Jo akutės pamatė miško kraštą. Ne pirmą kartą. Berniukas sustojo prie rugių lauko. Po sekundės iš už lauko pabaigos pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Jie šildė berniuko širdelę. Ten, kur teka saulė, yra jūra. Prie jos stovi toji trobelė. Reikia paskubėti.
Ir štai Dovydas pirmą kartą įžengs į rugių lauką. Dabar jam teks eiti pačiam. Prisiminti, ką Senis jį mokė. Ir neklysti. Negalima. Kaskart, kai būdavo miško pakraštyje, už kurio prasideda laukas, berniukas spėliojo, kada gi jam bus galima į jį įžengti. Šiandien.
Berniukas nedrąsiai palietė rugius. Jie auksiniai žėrėjo saulėje. Nuostabūs. Dovydas ranka praskleidė aukštus stiebus. Tikrai aukštus, siekiančius jo kaktą. Matėsi takelis. Berniukas iškvėpė ir žengė pirmąjį žingsnį. Suprato, kad tas mažas žingsnelis reiškia daug. Tai jo vaikystės pabaiga. Dabar jis jau mokinys.
Po pirmo žingsnio sekė antras, trečias... Dovydas ėjo pamažu. Žinojo, pirmi žingsniai svarbiausi, todėl negalima klysti. Metras po metro jis ėmė judėti sparčiau. Takelis vos matėsi. Paskutinį kartą juo ėjo senis, kai dar jaunesnis buvo. Tada berniuko dar šiame pasaulyje nebuvo. Seniai tai buvo, todėl keliauti buvo sunku. Mokinio basos pėdos kliuvo už stagarų, šie pjovė kojas. Bet Dovydas atkakliai siekė savo tikslo. Vietomis takelis buvo toks apaugęs, kad jo net nesimatė. Tuomet tekdavo pasitelkti tikėjimą. Žinojo ─ Dievas nenuvils. Taip ir buvo.
Visą dieną jis ėjo, griuvo, stojosi, vėl ėjo. Abejojo, tikėjo, bijojo, kaupė drąsą, ją naudojo. Rankomis skyrė aukštus rugius, kojomis žengė taku. Ir štai širdis jam pakuždėjo ─ liko trys žingsniai. Taip, kaip svarbu gerai pradėti, taip pat reikia ir gerai baigti. Mokinys sustojo, iškvėpė, sutelkė visą savo dėmesį ir pajudėjo. Trečią kartą rankos pajuto ─ lauko pabaiga. Jis praskleidė paskutinį pluoštą stiebų. Atsivėrė nuostabus jūros vaizdas. Sūrus vėjas atvėsino pavargusį Dovydo kūną. Jo plaučiai prisipildė gaivaus oro.
Sodriai mėlyna jūra žėrėjo. Jau vakarėjo. Saulė riedėjo į mėlyną bedugnę. Mokinys apsidairė. Netoliese matėsi mažas namelis. Mokytojo. Dovydas suskubo bėgti. Prie durų sustojo. Durys atsivėrė. Už jų stovėjo Mokytojas. Jis tarė:
─ Aš jau senas, daug metų jau nugyvenau, ne vieną išauginau žmogumi. Dabar tavo eilė, Dovydai. Tu mokysies tam, kad galėtum tęsti tradiciją. Kada nors tu taip pat tapsi Mokytoju. Taip parašyta Gamtoje.
Mokinys nusilenkė. Širdis prisipildė šilumos. Rado savo vietą šioje Žemėje.