Žaliai mėlynos su pilku atspalviu akys

.... Staiga viskas susiliejo į vieną – neiškenčiau ir išbėgau į kiemą, ėjau ten, kur nieko nėra, norėjau pabūti viena, tiesiog maniau, kad geriausia išeitis nusiraminti - bėgti nuo visko kas mane supo... Mintys tapo nesuvaldomos ir drąskė mano sielą, ketindamos visiškai užvaldyti mane... Buvo žiema. Snaigės krito tiesiai man į veidą, o beprasmės ašaros rėžėsi į mano veidą lyg pačiūžos į ledą. Buvo tamsu, tik mėnulio pilnatis atsispindėjo baltame sniege, taip sudarydamas šviesos efektą. Nemačiau kur einu ir neketinau to suprasti, ašaros buvo visiškai užtvindžiusios mano akis. Išgirdusi žingsnius, pažvelgiau į priekį. Prieš mane išniro tamsus žmogaus siluetas, nespėjusi sustoti aš trenkiausi tiesiai į jį, mano leisgyvis kūnas krito atbulas į sniego pusnį. Jaučiau kaip šaltas ir purus sniego žiupsnelis užkrito man už kaklo, vėliau pavirtęs vandeniu tekėjo nugara žemyn. Per kūną perėjo šiurpas. Stengdamasi sukaupti likusias jėgas ir atsistoti, pakėlusi akis pamačiau tamsaus žmogaus ranką, atskubėjusią man į pagalbą. Nekenčiu kai man kas nors padeda, ir ignoruodama pagalbą atsistojau pati. Nenorėjau nieko matyti nei girdėti, todėl pakilusi buvau pasirengusi praleisti šį nemalonų epizodą ir grįžti prie savo beprasmio lėkimo į niekur. Tačiau pajutau kaip mano ignoruojama būtybė stvėrė man už alkūnės, tvirtai ją suspausdama, tuomet aš sustingau. Gal iš baimės, o gal iš smalsumo, abejingai pažvelgiau į to žmogaus veidą, mūsų žvilgsniai suėjo į vieną. Tai buvo aukštas, vyriškos lyties atstovas, šviesiai tamsiais plaukais, nuo šalčio švelniai įraudusiu veidu ir įdomios spalvos akim [ keista, kai negali apibūdinti spalvos, tačiau jos tikrai nebuvo rudos ar mėlynos ], geriau įsižiūrėjusi į jas pamačiau žalios, mėlynos ir pilkos spalvų kontrastą, ir man atrodė, kad jų spalva – žaliai mėlyna su pilku atspalviu. Tąkart jos mane ir sužavėjo...
-Neužsigavai? – tarė jis.
Jo balse skambėjo nerįžtingumas ir liūdnumas, tačiau balsas buvo tvirtas
Aš netariau nė žodžio, tik žvelgiau į jo stebuklingas akis ir nejučiomis liejau ašaras. Jis tai pamatęs, vieną ranką pridėjo man prie veido ir sugavo ašarą, po to santūriai mane apkabino ir suspaudė savo glėbyje. Nežinau kodėl aš leidausi, bet leisgyvis kūnas buvo visapusiškai išsekęs ir nenorėjo klausyti mano principų. Pasijutau kaip maža mergaitė tėčio glėbyje – saugi ir nepažeidžima...

Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai aš palūžau ir leidausi guodžiama.

Po mūsų susitikimo praėjo savaitė. Kiekvieną naktį sapnuodavau žaliai mėlynas su pilku atspalviu akis. Kiekvieną rytą pabusdavau su mintimi, kad jas vėl pamatysiu, kiekvieną vakarą užmigdavau nusivildama, kad per visą dieną jų nepastebėjau, bet žinojau, kad išauš rytas – nauja viltis, naujas tikslas... Tuo ir gyvenau. Kvaila? Gal... Juk pati pabėgau iš jo glėbio ir kaltinau save dėl tokio lengvabūdiškumo, o dabar viliuosi sugrąžinti laiką...

Žaliai mėlynos su pilku atspalviu akys žiūri tiesiai į mane. Aš sustingau ir paskendau jose. Praradau žadą. Stovėjau prieš tave ir nežinojau ar sapnuoju ar ne.
-Pameni? -paklausiai .
Bijojau pratarti žodį, nes buvau įsitikinus, kad tai išardys mano sapną ir aš pabusiu, kaip pabusdavau visada, vos tik pasakiusi tau žodį. Žiūrėjau į tavo stebuklingas akis, purius plaukus, švelnius veido bruožus... Sekiau kiekvieną tavo judesį.
-Taip... -nerįžtingai tariau.
-Aš jau maniau, kad tu nebylė. Aš Giedrius – Nusišypsojai ir ištiesiai ranką.
-Eglė – Tariau ir stebėjausi, kodėl aš vis dar nepabudusi.
Tu suspaudei mano ranką ir prisitraukei mane prie savęs. Jaučiau kaip plaka tavo širdis, kaip tu kvėpuoji. Norėjau ištrūkti, bet negalėjau, nenorėjau... Mes stovėjom ant tilto, visiškai nepažystami, tačiau mums nereikėjo žodžių, kad žinotume ką jaučiame, ko norime.

Tai buvo ne sapnas.....

Nuo tada, mūsų gyvenimai suėjo į vieną, kaip pirmas mūsų žvilgsnis. Aš žavėjausi tavo stiprumu ir švelnumu, tavo noru imti iš gyvenimo viską ką tik jis gali pasiūlyti, ir vis bijodavau, bijodavau, kad gyvenimas tavęs nepražudytų. Tu visada būdavai šalia manęs, ir sakydavai, kad taip bus amžinai - „ kol mirtis mus išskirs“. Niekada neleisdavai man verkti, sakydamas, kad verkdama išverkiu kruopelę meilės tau, o tai tave skaudina. Buvau laiminga, nes buvau stipri – su tavimi ir be tavęs, tu žavėjaisi mano valia ir ryžtu.

Pameni, tą pirmą .... Žiūrėjom vienas į kitą ir nekreipėme dėmesio į krentančius lietaus lašus. Tik žiūrėjom... Žiūrėjom, kol nejutom kvepiančio lietaus, tik vienas kito lūpas. Tada tu man padovanojai visus lietaus lašus, kurie turėjo atstoti mano ašaras.

Dabar jau pavasaris... O pavasary lyja...

Tą pirmą kartą, kai tapom vienu kūnu. Kai tavo lūpas ir rankas jaučiau visur, tu visada žiūrėdavai man į akis, o aš niekada negalėdavau jomis nesižavėti. Tada tu man padovanojai žvaigždes, kurios turi mane šildyti, kai tavęs nėra šalia. Bet tu visada buvai šalia.

Tačiau aš vis bijojau priartėti prie žvaigždžių... [ Ir tu juokdavaisi iš mano juokingų fobijų. ]

Šiandien vaikščiojau tuo takeliu, kur pirmą kart išvydau žaliai mėlynas su pilku atspalviu akis. Šiandien buvau ant mūsų tilto. Žiūrėjau į skaidrų vandenį - ilgėjausi lietaus, pavargau miegoti su žvaigždėm. Mes visada kentėme kartu, bet ne tada... Tu paėmei iš gyvenimo viską, bet pagailėjai paimti mane. Šiandien buvau kapinėse, vienoj vietoj per gėles nesimatė paminklo, dieną naktį miegojau aš ant tų gėliu, nes norėjau būti šalia tavęs, tačiau žvaigždės neleido. Laisčiau savo meilę tau į žemę, tikėdamasi, kad ji pasieks tave. Dabar pirmą kartą nuo tada, kai tu mane palikai, aš ne ant gėliu, o ant tilto...

Šiurpas nuo galvos iki kojų, šlapia, ašaros susimaišė su upės vandeniu, laukiu to paskutinio iškvėpimo, pajuntu kaip tu apkabini mane kaip tą pirmą kartą. Deja tu nenorėjai, kad mus suvestų likimas iš naujo, apkabinai ne tu, o tas kas manė mane gelbėjęs nuo mirties, bet aš neketinau mirti, aš tik norėjau dar kartą išvysti žaliai mėlynas su pilku atspalviu akis, ir su jom pasilikti amžinai, norėjau nugalėti mirtį, bet tu neleidai, nes tik ji mus turėjo išskirti.

Praėjo du metai, metai nuo tada kai tave išvydau, ir metai – kai tu išėjai palikęs mane be lietaus, bet su žvaigždėm. Bet aš žinau, kad tu lauki, o aš vis viliuosi, kad tu grįši.

Ėjau iš kapinių namo, kaip ir kiekvieną dieną... Tik šį kartą vėliau. Ėjau pro mūsų tilą, pro takelį... Buvo tamsu, aš atsitrenkiau į priešais mane einantį juodo žmogaus siluetą – parkritau, išvydau pagalbos ranką, ištiesiau savają, nes tu mane išmokinai neignoruoti pagalbos. Atsistojusi nepakėliau akių, nes žinojau, kad niekada neišvysiu ŽALIAI MĖLYNŲ SU PILKU ATSPALVIU... Tik padėkojau ir nuėjau pas žvaigždes.