Ergo sum (Hario Poterio fanfiction IX)

Visą naktį Tomas nesumerkia akių, įsitempęs sukioja žiedą ant piršto ir žvelgia į Hogvartso kiemą - nervingai, tarsi kažko laukdamas, tarsi kažko tikėdamasis. Galų gale, kai jau pradeda aušti, bet visa pilis kol kas miega, jis išeina į lauką. Lauke pučia stiprūs vėjai, drėgnos žolės linguoja, o Tomas tvirčiau susisupa į savo rudeninį paltą, kad nesušaltų. Kieme svaidosi vakarykščių Helovyno fejerverkų popierinės pakuotės, nesurinktos tikriausiai todėl, kad dar taip anksti. Jis eina per pievą ir kažkodėl jam ima stipriau plakti širdis. Ko tu bijai? Rubėjus gal ir didelis, bet jis menkas burtininkas, Tomas šimtąkart už jį stipresnis. Tad ko jam bijoti? Juodais auliniais batais apautos pėdos neria tarp šlapių žolių ir sulig kiekvienu žingsniu vis labiau sminga į žemę. Jis vis dar jaučiau Felicijos rankos prisilietimą ant savo peties. Ir matyt tai vienintelis dalykas, neleidžiantis jam visai susmegti žemėn.

Pagaliau priėjęs Hagrido trobelę Tomas kelias minutes nejaukiai trypčioja vietoje, bet galų gale susikaupia ir pabeldžia į medines duris. Kelias akimirkas tvyro visiška tyla, tuomet tos durys girgždėdamos atsiveria ir tarpduryje Tomas išvysta Rubėjų Hgridą, kuris savo stotu primena suaugusį vyrą, tačiau jo veidas, ypač akys, spinduliuoja nekaltą vaikiškumą. Tomas sutrikęs stovi ir nežino, nei ką daryti, nei ką sakyti, jau ima gailėtis, kad išvis čia atėjo. Rubėjus, pamatęs Tomą, piktai jį nužvelgia ir klausia

- Ko nori? Ko čia atėjai?

Tomui kažkas krūtinėje nelauktai ima degti.

- Noriu pasikalbėti, - ramiai atsako vaikinas. - Galima, užeisiu?

Hagridas kažką piktai numykia sau po nosimi, tarsi per prievartą pasitraukia nuo durų ir įlenda į savo trobelę tarsi į kokį sraigės kiautą, tačiau duris palieka praviras - Tomui leidžiama užeiti. Trobelės vidus, kitaip nei jos išorė, tvarkingas, dailus ir švarus, puikiai matosi, kad Hagridas čia uoliai tvarkosi ir iš paskutiniųjų bando šiam trobėsiui gyvybės. Ką gi, jam sekasi. Vidus labiau nei išorė atsiduoda šlapia mediena, dar kartštais nuodėguliais ir šviežiu moliu. Didelis stalas, kėdės, lova, spintelė, fotelis. Nežinodamas ką daryti Tomas atsisėda. Nuleidžia galva, jaučia Hagridą šalia. Jam peršti akis, o burna džiūsta.

- Gal turi ko atsigerti? - paklausia.

Girdi, kaip Hagridas iš lėto nueina, paima puodelį, įpila vandens ir grįžta.

- Ačiū, - padėkoja Tomas.

- Ko atėjai? - vėl pristoja Hagridas.

Jaunasis klastuolis atsidūsta. Ar Hagridas buvo grifas? Kaip kalbėti su grifu?

- Juk jau sakiau, noriu pasikalbėti.

- Tai kalbėk.

- Ne, ne taip...

Dar vienas sunkus atodūsis palieka vaikino lūpas.

- Aš neturiu laiko, man reikia dirbti, tad greičiau.

Tomas laiko rankose milžinišką puodelį milžiniško vandens ir sunkiai pakelia galvą, kad pažiūrėtų į tamsias Hagrido akis.

- Hagridai, aš... Atleisk man, aš labai atsiprašau... Aš tikrai nenorėjau...

- Neatsiprašinėk, man to nereikia. Tikriausiai net pats nesuvoki, ką šneki.

- Jei tau kada ko nors reikės... aš padėsiu... Bet ko... bet ką...

Lig šiol stovėjęs atokiau dabar Hagridas pasiima kėdę ir atsisėda priešais jaunąjį klastuolį.

- Panašu, kad tau pagalbos reikia labiau negu man. Prabilo sąžinė, a? Ir pagaliau, jau maniau, kad esi ne žmogus. Bet jei čia atėjai ieškoti paguodos, jos nerasi, reikėjo tau eiti pas tuos, kuriems patinki, jų, kiek žinau, yra daug. Būtum tikrai radęs bent vieną guodėją.

Tomas sukanda dantis taip, kad net paskausta žandikaulius.

- Man nereikia paguodos, - per sukąstus dantis sako. - Man reikia...

Jis nesumoja, ką dar pasakyti, tad tiesiog nunarino galvą.

- Mačiau tave vakar vakare... Tu vaikščiojai vienas tamsoje ir... Aš tave mačiau.

- Tai kas? Kodėl tau rūpi, ką aš darau naktimis? Gal persekioji mane? Nori dar labiau sugadinti man gyvenimą?

Tomas ima kažką sapalioti, neigti, tuomet teigti, kalba kažką, ko pats nesupranta, pasakoja Hagridui apie tą dieną, kai sutiko savo tėvą, ir apie Dumbldorą, ir dar apie kažką...

- Man tikrai neįdomu.

Tomas užtyla ir kelias minutes nieko nesako, sėdi išbąlęs, nunarinęs galvą ir, rankose laikydamas didelį puodą vandens, kažką svarsto, bet protas iš tiesų dabar kažkoks apsiblausęs, visos mintys retkarčiais išlenda iš to tiršto rūko, bet greitai vėl panyra į jį. Staiga vaikiną iki pat kaulų čiulpų persmelkia mintis, kad jam čia nederėtų būti, kad reikia tuoj pat išeiti, ir ką jis čia veikia, ko čia atėjo, tikėjosi vieno, bet ką gavo? Jis atsistoja, perduoda Hagridui savo puodelį ir sako:

- Atleisk, kad sutrukdžiau. Maniau, kad tau reikia pagalbos, bet pasirodo, kad tu negali man padėti. Geriau jau eisiu.

Ir pasuka prie durų. Hagridas įdėmiai stebi klastuolį, vis tik taip ir lieka sėdėti ant kėdės, ir tik Tomui jau atidarius duris ir ruošiantis išeiti, prabyla:

- Hogvartsas buvo mano namai, o tu juos iš manęs atėmei. Aš tau niekada už tai neatleisiu. Bet aš nepykstu, ne. Tu vis tiek gausi, ko nusipelnęs. Ir tu, ir ji - jūs abu...

Tomas sustoja tarpdury tik akimirkai, tuomet išeina, užtrenkdamas paskui save duris.

Paslampinėjęs ir pasisukinėjęs mokyklos kieme, pagaliau grįžta į pilį likus kelioms minutėms iki vidudienio, tad nusprendžia papietauti. Nors valgyti dar nenori, tačiau vien mintis apie nieko nedarymą priverčia nusipurtyti. Didžioji salė tuščia, todėl jaunuolis šiek tiek lengviau atispūčia - bent jau dabar niekas nekvaršins jam galvos. O tam, kad visą dieną taip ir liktų vienas ir kad niekas nesiteiktų jo kalbinti, pavalgęs išeina į biblioteką.

Bibliotekoje tylu ir tamsu kaip niekad; joje nė gyvos dvasios, nėra net bibliotekininko, o vienintelis šviesą skleidžia geltonas rutulys, padėtas ant bibliotekininko stalo. Vaikinas bando prieblandoje praeiti pro niekaip nesibaigančias knygų lentynas, stengiasi prieiti prie Uždruastojo skyriaus durų - gal ten ras bent vieną žmogų. Tačiau beeidamas Tomas susižeidžia petį į vienos lentynos kampą; iš skausmo jaunuolis aikteli, o lentyna grėsmingai sujuda ir po vienos milisekundės Tomui Ridliui veik ant galvos užkrinta didelė, stora ir dulkėta knyga. Prieš tai kliudžiusi vaikiną, knyga su trenksmu nukrinta žemyn.

Klastuolis iškvepia plaučiuose susikaupusį orą, mintyse nusikeikia ir ima kosėti nuo į gerklę patekusių dulkių; žvilgteli aukštyn, bandydamas nustatyti, iš kur nukrito knyga, bet, aišku, nieko nemato. Jis pakelia knygą nuo žemės - lumos! - ir stengiasi įskaityti pavadinimą. „Tamsiausios magijos pasaulio paslaptys: burtai, apeigos ir užkeikimai. „- skelbia viršelis. Jis senas, aptrūnijęs ir visiškai netekęs spalvos, o pati knyga, rodos, netinkamai ją paėmus subyrės į šipulius. Tomas atverčia knygą - titulinis lapas visiškai sudūlėjęs, o jei kur nors ir parašyta autoriaus pavardė, tai jos įskaityti neįmanoma, reiškia, šis žmogus jau seniausiai paskendęs užmarštyje, o jo knyga - dar ne. Varomas kažkokios nepaaiškinamos baimės, kirbančios viduriuose, vaikinas greitai praverčia knygą, o iš skyrių pavadinimų - šėtono garbinimo apeigos, kaip pasisavinti burtininko sielą, bežodis žudymas, nemirtingumo paslaptys, atminties spragų užpildymas - buvo labai aišku, kad ši knyga kažkokiu būdu čia atkako iš patie Uždraustojo skyriaus. Jusdamas krauju tekant adrenaliną, Tomas nusprendžia, kad protingiausia dabar būtų su šia knyga tuoj pat pasišalinti - juk jis nenori, kad kas nors jį šitaip užtiktų - vieną, tamsoje, su juodosios magijos knyga rankose. Tad vaikinas pasikiša tamsiausias paslaptis po apsiaustu ir kiek galėdamas greičiau skuodžia į savo miegamąjį, kol kas nors jo dar nepamatė.