ir kur nuves mane gyvenimas ( mano beprasmis gyvenimas)

Verksmingas tavo juokas,
Vaikų šnopojimas tyloj,
Tai mano sielos vokas
Užpyldytas nepažintoj tamsoj.

Kaip sužeista plaštakė
Voratinklio tinkluos
Skausmo gijas nutapė
Žmonių mielų veiduos.

Kaip pašautas paukštis,
Pakilti norintis aukštai,
O ten nepasiekiamas aukštis
Bet paukštis kyla ten ramiai.

Bet tai tik svajonės,
Nušautų saulės spindulių
Tai bus tik mano dėjones,
Tik mano bevardžių vergų.

Kaip bevardis kirminas
Žemės vidury,
Kaip padugnių mirtininkas
Tavo atminty.

Tik nutapytas skausmas
Mirtis šalia gyvenimo
Tai tik eilinis gausmas
Stiklo šukių barbenimo.

Sudeginti paveikslai,
Išlieti ašarų dažai,
Nutapė viską amžinai
Nors truko tai ir ilgai...