Izoliacija - 7

Izoliacija – 7

Prieš prasidedant šabui, su Kūrėjo pagalba, pavyko pasikalbėti su sūnaus įmote. Gautos žinios sujaudino ir davė progą geriau suprasti sūnaus būseną. Išklausęs pasakojimą galėjau įsijausti ir užjausti. Man gaila sūnaus. Jo sieloje vyksta procesai,  kurių negalėjau sustabdyti. Gal ir nereikėjo, nes šiuo metų atsitiko, tai ką skyrė likimo Valdovas, ir tikiu, kad tai pats geriausias variantas. Nes sūnumi rūpinasi geri žmonės, geri sielos specialistai. Gal būt vertėjo tai iškentėti, kad pasiektume sielos ligos diagnozavimą, priežastis ir gydimą. Sielos krizė, išjudino valstybinį aparatą rūpintis vaiku, tikiuosi, kad dabar protingi ir geraširdžiai žmonės pasiūlys sprendimą, ar bent jau krypti, kaip sūnui išsilaisvinti iš blogio. Tikiuosi, kad jis taps geru žmogumi, judėjumi.

-Prašau, papasakokite, kas nutiko, kodėl sūnus atsidūrė ligoninėje. – Paprašiau.
- ... Kai grįžo iš Eitanim, - ramiu balsu pasakojo Įmotė, - jis elgėsi ir jautėsi pakiliai. Po kelių dienų, jį vėl apėmė sunkios mintys. Veidas niaukėsi. Nuotaika prastėjo. Pareiškė, kad nori pabėgti. Ilgai kalbėjomės, iki pat ryto. Žaidėme žaidimus. Norėjome pralinksminti, bet nepadėjo, tada tada jis prisipažino, kad turi planą: „arba pabėgsiu, arba nusižudysiu“. Visą naktį aš su vyru jį saugojome. – Ramiai tęsė moteris. – Kalbėjome. Atsiminė dalykus iš ankstyvos vaikystės... Daug detalių. Kaip atrodė kambarys... kur buvo tualetas... jie dažnai būdavo užrakinti kambaryje ir palikti vieni, kankindavosi, nes negalėjo nueit į tualetą, kuris buvo koridoriuje. Šlapindavosi pro langą. Pasakojo, kaip tėtis atnešė maisto, o mama užmetė viską ant galvos.
- Kaip keista, jis buvo 3 metų. Atsimena tokius dalykus... – Nustebau.
- Pasakojo, kad buvo medis kieme, ten išpuvusioje drevėje slėpdavo saldainius, „o mes, su broliu iš ten pasiimdavome“. Kartais tėtis ten palikdavo raštelį ir parašydavo, kada ir kur gali slapta susitikti. Dar pasakojo, kaip juos su broliu vesdavo į mišką ir ten bausdavo... pasakojo, kad bijojo tėvo, nes mama įtikino, kad jis – velnias. Tau visa tai – žinoma.
- Taip, iki skausmo...
- Stebina, kad tą naktį prisiminė daug dalykų, gal net išgyvenimus patirtus vienerių metų... anksčiau, taip pat daug pasakodavo, bet tai buvo prisiminimai vėlesni.
- Džiaugiuosi, kad išsipasakojo – įsiterpiau. – nors sunku, bet dabar yra galimybė visus įspūdžius, atsiminimus racionaliai surūšiuoti.
- Reikia dirbti. – pertraukė įmotė. – negalima palikti tokios sujauktos sąmonės. Išsikalbėjimas, jam nepadėjo. Jis užsirakino tualete ir ilgai negrįžo.   Paprašiau vyro patikrinti. Įsūnis kažką ten darė. Mus apėmė panika.
- Baisu.
- Vyras su atsuktuvu atrakino tualeto duris. Įsūnis, jau buvo išardęs langą ir išlindęs pro jį. Tai ketvirtas aukštas... Laimė, kad užstrigo tarp grotų. Iškvietėme greitąja pagalbą. Visą laiką buvau šalia ir raminau jį.
- Ačiū jums. – įterpiau padėką.
- Dabar jis jaučiasi geriau. Vis dar kankinamas parazitinių minčių, bet jau ramesnis. Kalbėjausi su juo ryte. Greitai užsigauna. Pats supranta, kad priekaištai aplinkiniams neracionalus, bet negali suvaldyti minčių eigos.
- Kaip sūnui ir jūsų šeimai nelengva. – Aš.
- Jam paskyrė naują daktarą. Kitą savaitę pradės slaugyti. Tikimės, kad padės vaikui nurimti ir sutvarkys jausmų ir minčių pasaulį. Po savaitės, su jumis, norės pasikalbėti.
- Oi ačiū. Esu sujaudintas. Ilgai laukiu pokalbio su sūnumi. Tik nežinau, ar nepakenksiu jam, neatsargiu žodžiu. – Suabejojau.
- Taip, šiuo metu jis jautrus. Paniškai reaguoja į kiekvieną neatsargų žodį. „Aha, sako jis, pasakėte taip ir taip, vadinasi turite omenyje tą ir tą“. Tenka raminti ir užtikrinti, kad mes jį mylime ir laukiame, kad jis yra norimas. Priversti žodžius iš burnos leisti atsargiai, kad neprovokuotume vaiko. Jis skundėsi, kad pagrindinis jausmas, kurį gavo vaikystėje – nesaugumas. „Niekas manęs negynė“, pasakojo. Mama skriaudė. Brolis skriaudė ir visuose ginčuose laimėjo. Visada jutausi nesaugiai, socialinės visuomenės dugne, kurį gali visi trypti. Gal šis, sieloje įsišaknijęs pojūtis, provokuoja neracionalų elgesį. Jis nori sau įrodyti, kad yra stiprus, kad nuo savo skriaudėjų gali pabėgti, pasipriešinti. Todėl vagia, laužo, ir negatyviai elgiasi bandydamas nuslopinti nesaugumu jausmą. Jis kovoja, su įsivaizduojama grėsme. Negatyviu būdu sprendžia vaikystėje įtvirtintą bejėgiškumo pojūtį. Gal daktarai sugebės jam padėti.
- Meldžiu Kūrėją, kad jam ir jūsų šeimai.
- Melskis, kad jis kuo greičiau pasveiktų ir grįžtų į gyvenimą. Jis gerose rankose. Geri žmonės rūpinasi juo.
- Dėkoju, esu sujaudintas ir dėkingas už rūpestį.
- Jam reikia pagalbos. Šiandien jis daro nusikaltimus, pats iki galo nesuvokdamas veiksmo reikšmės. Daug istorijų, kai vaikai patenka į kalėjimus... tampa užkietėjusiais nusikaltėliais. O iš tikro juos reikia gydyti. Melskis dėl sūnaus sveikatos. Gaila būtų, jei jis pakliūtų į kalėjimą. Dėl, kvailos vagystės, ar dar ko nors... Tikiuosi, kad greitai jis išgis...
- Ačiū. – Parašiau pokalbio santrumpą. Kiek įdomių likimų yra pasaulyje. Mano sūnų myli Visagalis, išplėšė iš mirties gniaužtų, paskutinę akimirką. Dar prieš gimstant mirtis ištiesė ranką norėdama pasiglemštį šį likimą, bet mano ašaros išgelbėjo jam gyvybę. Gal kada nors papasakosiu, ką turiu omenyje.