Ronės diena (6)

Skridimas sunkus, klampus – trūksta oro. Skauda. Visur tamsu, tamsu ir nežmoniškai šalta, pragariškai šalta. Balsas, atrodo, sušalo į ledą. Staiga – garsas, reaktyvinio lėktuvo garsas. Jis artėja, artėja, skverbiasi į smegenis,  kaip atsirado,  taip ir staiga nutrūko. Tyla. Ramu. Nešalta.  Toje būsenoje galėtum būti ir būti.
  Ronei atrodo, kad žiūri filmą apie ... save. Saulėta diena. Medinis, gerai pažįstamas namas su gonkomis stovi ant upės skardžio. Upė – plati, plati ir tokio ramumo, kad gali suskaičiuoti akmenėlius jos dugne, gali matyti žaidžiančias žuvis. Žuvys tokios jaukios, ramiai plaukioja, atrodo, glaustosi prie įbridusio į upę vyro kojų. Vyras – aukštas, galingo stoto. Jis, pasiraitojęs drobines kelnes, iki pusės nuogas, rieškučiomis semia vandenį ir prunkšdamas pila jį sau ant kūtinės, garbanotų plaukų, purto galvą ir kvatoja. Tolėliau iki pilvo įbridęs į vandenį seklumoje arklys geria skaidrų, šaltą vandenį, retkarčiais pakeldamas galvą. Vyras jį ką tik iškinkė iš rugių kertamosios. Jie abu – vyras ir arklys - lyg iš paveikslo. Vyras prisimerkia ir, prisidengęs akis delnu, žiūri kiemą. Žiūri ir šypsosi. Jis laimingas.  Didelio kiemo, aptverto nauja tvora gale, ant vakar nupjautos žolės, jo moteris tiesia drobės rietimus. Ji juos ką tik  išskalavo upėje, išdžiaustys prieš saulę. Saulė išbalins drobę – bus kuo šeimyną aprengti. Kiemo viduryje rėplinėja baltapūkė mergaičiukė. Jai gal 5-7 mėnesiai. Vaikščioti tai dar net nebando, bet rėplioti po žole apžėlusį kiemą jai patinka. Nuskina kiaulpienės žiedą ir įsikiša į burnytę, susiraukia, išspjauna. Pro nesandariai uždarytus kiemo vartelius įbėga mažas ėriukas. Jam smalsu kas rėplinėja kieme. Pasišokinėdamas jis pribėga prie vaiko. Kurį laiką abu smalsiai žiūri vienas į kitą. Mergaitė sumosuoja rankutėmis, suguguoja. Ėras smalsiai žiūri, kas  čia per padaras jo kelyje pasitaikė, kviečia žaisti. Prieina arčiau, atstato „ragelius“ ir baksteli. Mergaitė susijuokia ir nuvirsta ant nugaros, mataruoja kojelėmis.  Aviukui pasidaro dar smalsiau. Jis atsitraukia kelis žingsnius, įsibėgėja ir kiek jo jėgos leidžia smogia vaikui. Paskui šokinėja ant nuvirtusio kūnelio, šokinėja ir baksnoja... Mergaitė jau ne verkia. Ji klykia. Balsas pradingsta, nes skauda nežmoniškai skauda.
  Moteris, džiausčiusi ant žolės drobes, sustingsta iš siaubo. Kojos įaugo į žemę, negali nei žingsnio žengti, balsas užstrigo gerklėje, šaukia – nebyliai šaukia. Pagaliau, kažkur iš gilumos, iš vidaus, iš širdies išsiveržia aimanos...
  Vyras su arkliu vis dar upėje – jis negirdi ir nemato kas atsitiko jo moteriai, jo vaikui. Moteris pagaliau atsiplėšia nuo žemės ir jau ne žingsniais, o dviem šuoliais atsiduria prie savo kūdikio. Jos mergaitės veidelis baisus. Lūpelės krauju apėjusuos, akytės... akyčių nesimato. Aplinkui linksmai straksi ėriukas. Moteris stveria ėrą už čiuprynos, bloškia į žemę. Tas iš netikėtumo subliauna, pašoka ant kojų ir neria pro vartelius.  Moteris spaudžia kūdikį prie krūtinės. Jis jau nebeverkia, bet motina, kaip išprotėjusi, blaškosi po kiemą. „Viešpatie! Jėzau! Dieve Visagali! Jėzau! “
Žiemgalos Bitė

2020. 04. 21.
(bus daugiau)