Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 35 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ryte pabundi,
svajoji apie tuos kurių čia nėra,
išsivynioji iš lovos,
auto rėžimu pastatai ant ugnies kavą,
Kartu su grikiais supili į puodą vandenį,
jaučiu ir žirklės ir žiebtuvėlis jau rankose
ir ir matant kaip kava pradeda klykti mokoje -
-b** verdu!
griebi it tikras herojus ir pili į dar nespėtą rasti indą.
Vakar dužo dar vienas puodelis,
o kas dabar?
kava taškosi ant grindų, stalo, vakarykščių piešinių ir tekstų,
ir tau negaila, nes vis tiek sudegė,
kartu su tirpstančiu rašalu, lašais tystančiais popierėliais,
iš it į neišsiųstus laiškus sulimpant, amžiams, o čia jau gaila,
nes dar nesudegė. Ir atvirukas su mėlynu suoliuku,
primena apie ten ir ten, visą ten kur dar nebuvau.

Karantino virtuvė.

Grikius išvirtus, palieki vėsiau ant dujinės,
kad lig gal sugertų vandenį, kol ligi galo,
rytiniai ritualiai įvyks. Ir nesvarbu, jog
gali būt, prabėgs valandos
lig besibūtijantis skrandis ištars – užtenka.

visais kaulais, visomis akimis,
jaučiu, jog šiandien esti, kažkuo paskutinė,
ir piligrimas, sudėtingam kelyje,
tikrai nestokos žodžių, parodys tau,
kur anas posūkis veda,
bet šiąnakt, tu vėl virsi Žmogum ir
pilnatis ši, žymės galą, šio nepaprasto meto.

– Ji nori, jog tai greičiau baigtųsi,
– Jis nori, jog tai greičiau baigtųsi,
o man visai nesvarbu.

nes už. nes Kitoje pusėje neturiu gyvenimo,
neturiu šeimos, neturiu artimų, ir pasaulis,
žinau visą kuo taria – tau čia ne vieta.

Jie nori, jog visą kas būtų it ankščiau,
o aš bijau viso to, kas būta,
ir džiaugiuos sava slėptuve,

čia kur pro langą rytais galiu žvelgti,
kaip žilas kaimynas dulkina patalynę,
kaip mergaitę, namuose, uždaro mama,

Kaip valo jie langus,
kad geriau matytų
mane.

ar tave rašančią laiškus ant liektuvėlių
ir kartą dar kartą, mėginant laimę,
pažeist karantiną.

aš nebegaliu nei taip nei čia.
manyje visą kas gyvenime veda
link chronijos.

it mano dešinės kojos kulnas,
nebegali ištverti kasdienio darbo,
sėdint ekrane, vien ant jo pasirėmus,

va mano plaučiuose auga akmuo,
simetriškai pusei, kur jaučiu žlunga širdis
ir liežuvis – tampa juodu.

mano akys raudonos,
filmuojuos juodai – baltam,
nesišypsau.

rankos? – terpentinu užpiltos,
randais, pažymėtos kelių.
Panagėj, slypi velnias.

Per tiek metų,
tapau kurčias,
tiek metų
tapau.

ir kaip ne vienas iš mūsų,
gyvenime sprendžiau posūkius,
ir daug daug priklydau.

buvau Žmogumi, kuris tapo,
dabar likau kažkokiu
monstru.

ir tokių yra pas mus,
daugiau, už durų saugiai užsklęstų
yra.

***

antras kavos
ir grikiai sėkmingai suvalgyti,
reiškias eisis darbas.

aš jau nebekuriu iš bado,
jau kuriu kartu su badu,
ir liūdna anam į mane žvelgiant

sako, o kada nebereiks man pozuoti,
kada atvykt žada laimė?
– nekrutink lūpų, prašau..

ir taip jau tūkstantį metų.
na gerai, su įvariais nukrypimais kokius 7
gal dešimt. Jau nebesvarbu.

Rach 2.
Ashkenazy, paseksiu Jums pasaką.



Kartą gyveno žmogus,
vienuj vienuj vienas,
tik mėnuo, tik pilnatis,
ar besiverčianti plokštelė
lankė tamstos namus.

ir gyveno taip žmogus,
savam namelyje, viduryje niekur,
kaži kur miške,
ten kur joks žmogus, jau
tą patį tūkstantį metų nebuvo kojos įkėlęs.

Aišku, Jūs klausite, o iš kur namelis tada?
O aš Jums pasakysiu, jog tūkstantį metų,
nebuvo niekas išžengęs, iš namelio, taip pat.

ir gulė viena ant kitos amžinybės ir
draugai, tolo už stiklo, lig galios,
pamiršti - koks jų skonis, koks jų kvapas.

Žmogus kartą buvo paklydęs.
žengė mišku, lengvu, nešinas angelo plunksna.
Samanos ir mėlynės, vilk ir šilauogės tiesė tamsias akis

ir takelis nemintas žaidė slėpynių,
už kamienų pušų besišypsant.
Žengė, žengė kartu ir lietus, nebylus

tu dar nežinai kaip tave myliu,
o jau tūkstantis metų,
kaip mes kas dieną gulam veidas į veidą.

ir atsargiai, lengvai, mynė trapias kerpias,
klausėsi miško, ar pyksta,
ar tikrai jam neskauda.

miške gyveno nepaprastas paukštis,
ir matė anas pradžią,
akimis Ąžuolo, kuris buvo

Kai žmogus, dar nemokėjo kalbėti,
kai dar nebuvo kam pasakoti apie Troją,
ar pamatą Babilonui padėti

buvo jau buvo.
Tik paukštis žinojo,
kaip miške rasti kalną,
Kalną, vidur kurio Ežeras plyti,
vidur kurio sala.

Paukštis, dar man nežinant labai mylėjo lietų.
Ko gero, vien todėl, paklydus,
jis vis lydėdamas suko ratus

ir laukė. akmuo po akmens,
žodis po žodžio
naktis po dienos

pušis po pušies
ir dūmas nevienas
indas delne

ir nepailstančios akys.
toks buvo kelias,
ilgas buvo kelias.

nesvarbu, kad ir kaip
lėtai eitum.

***

Žmogus kelyje spėjo pasenti,
žmogus kelyje plunksna spėjo
visą sutiktą imt aprašyti

ir pečiams lengva nebuvo,
kasdieną nešti,
vis sunkesniu virstantį kelią

bet žmogus ėjo, kaip būtų ėjęs
Jobas jeigu Dievas į kalno pusę,
bent akies kraštu būtų pažiūrėjęs.

o kelias kito,
Samanos pažino žmogų,
pušys kas ryta mojo

ir pirmos įspėdavo,
jog šią nakt laukia
audra.

Pėda po pėdos
rodės išgalvoti gyvūnai,
tušu nudrėbti,

linijom išpuošti
lietaus išbūčiuoti,
išdidūs, spalvingomis plunksnom.

Tada žmogus pradėjo anuos piešti,
rinkti į lapus ir segti į knygą,
tai jis vadino - fantastinių gyvūnų enciklopedija.

Jūs klausiate,
iš kur popierius pas Žmogų,
jau tukstantį metų žengiant?

paprasta - kelyje rinko gėles,
anas stepėjo žydint, vystant,
pūvant, yrant.

jis anas lėtai, po vieną kramtė
ir spaudė į delną - gumule.
vėliau į lapus atgal tiesė, spaudė, džiovino.

Rach 2 asheknazy - over
Rach 3 ashkenazy - play? play
mhm

toks tas kelias,
geri uogas, valgai uogas,
rašalas irgi iš uogų,

gėles kramtai ir bendrauji su medžiais,
gal matė, gal matė, tą mistinį,
ne įstabų gyvį? tą kur duoda čia visam gyvį?

Ir kelias palengva tįso,
ir palengva darės kiek nesvarbu,
kur tasai Kalnas, kas tasai paukštis,

kodėl nelanko lietus?
Žinokit, taip bent pusę savojo kelio
jis žengė,

lig pajuto, kad manęs nulietas ano skliautas,
jog akvarelė čionai, visai ne dangus
pajuto, jog aliejumi nuteptos,

saulėlydžiuos sužiba auksu kamienai,
ir uogų akys, dėliojas į žvaigždžių
žemėlapių kontūrus.

kas aš esu? paklausė žmogus,
įtarus ir nustebęs,
prietarus bet jau prisigyvenęs.

kas aš?
ar? ar
tu?

Mano virtuvėje degančio smilkalo dūmai,
mane palieka pro atvirą langą pokalbiui
su pavasariu, kuriame deja nedalyvausiu.

Liežuvis jaučiu darosi raudonas,
gerklė juoda.
akys mėla

ir šypsenos tikiu stingtų,
jeigu sėdėčiau darbe.
mhm, kas aš?

Miškas jam nieko neatsakė,
jis ėjo. jis ėjo ir ėjo, o kai pavargo,
važiavo traukiniu

ir ėjo, lig žinot -
prieš akis kryžkelė.
sustoja,

mąsto, jau valandėlę, antrą,
užsirūko jau, ne pirmą kartą,
aprašo iš visų pusių

laukia.
- aš noriu, jog visa tai greičiau baigtųsi.
- tai, kad panašu, jog visai dar neprasidėjo...
- labas vakaras, mieli kolegos. tad kelias liko vienas. . .

Paukštis visą tai matė ir nieko nelaukęs,
nebetempdamas gumos suklykė danguje
ir žaibu smigo žemėn.

samanose it debesimi rūko,
drobulė, persigerdama trūko
ir balto triušiuko balsu

raudonio lietus, dribdamas žemėn
paparčių alėjoje pamini
amžiną žiemą

taip sutraukdamas betkokią mintį,
apie buvimą pasiruošus išgirst,
kokiu balsu pasitiks sekantis varpas

jog gyvybes, jau tūkstantį metų
pėda po pėdos, aukodamas
gyvenimas savo reikalus tvarkos.

mes pasukome kairiau ir
burės vis nešė laikytis dešinio borto.
žiedu.

***

124404092020

***

- visą ką esti aišku, ir ant mano pečių, mėlu ant balsvo užrašyta.
- tai labai gerai, bet čia ne mano reikalas.
- pats ir turėsi parnešti.

miškas ir žėmėlapis žvaigžių,
mėlynių pievoj, sukosi kartu ratu,
įdėmiai žvelgiant, mūsų maršrutą

bylojo beveik kiekvienas miško žiedas,
ir žinia, jog šerdį artino kiekvienas
žiedlapis.

- o tu nevieną mapsą jau perėjęs matau. Iš kur tokie artefaktai?
- kelyje mokiausi kurti. Vėliau mokiausi rinkti. Tada išmokau sujungti. galiausia kęsti.

viskas buvo gerai,
tačiau miškas kito
ir pušys likdamos vienos,
samanijas keitė tai smilgomis,
tai kitais lapingais dangoraižais

ir visą kas žalo ir garavo,
pajusti galėjai plaučiais
drėgmę košiamą

ir pūvančio dumblo kvapą
atnešamo tolimų atspindžių
tebeslėpynių žaidžiančio tako.

lietau lietau, ar ten jau upė,
užu kurios laukia tamsa?
lietau lietau, kas ten gyvena?

upę peržengti buvo galima tik
poroje vietų, taip minėjo
išminčius, tas kuris iš tolimo kelio
čia atnešė sėklą Ąžuolo,
kurį myli mano tėvas, kurio
jis brolis.


***

Žinom visi, jog Žmogus, Juodu liežuviu,
tūkstantį metų ten, tūkstantį ten,
dar tą ir aną porą tūkstančių veikė.

Matė kaip pirmą kart žlugo Egiptas,
ir kaip patys paskutiniai pasaulyje žmonės
per didijį potvynį kantriai besimelsdami laukė,

įsprausti ant aštrių viršuj atbrailų piramidžių.
taip, va ten tai ilgai nebuvo ko valgyt..
užtat vieta tokia šventa ir tapo.

ant pirštų sukaičiuosi kiek mūsų antai tilpo,
Bet nuo to jie gentį pradėjo
Kur leidos Nilu

taip, Naujos Karalystės
pamatus sėjo.
ir ten kenčiau ir

kai su Cezariu atėjome,
Kleopatros paslaptis kartais
teko saugot, o kartais netylėt

Bulgakovą buvau sutikęs,
Šalia už krūmo Poncijaus Piloto
klausės pasislėpęs

Vėliau Castingui atrinkom Mefistofilio pelytes.
Buvo laikai... Gyvai Homerui plojom,
Kol nešė sklasią taurę vyno,

vienu įpu užbaigusią, ir
Odisėją ir Iliadą lauriatui
ir pagaliau prisėdus.

Čia rankų tvanas buvo,
nugriaudėjo šauksmai,
ašaros rėkimai.

Staiga išsiveržė
Vezuvėjus. . .
o vaikeli,

va tada galvojau, kad galas
Pasaulis pablūdo
Rachmaninoffas pabudo...

ir tai visai nebuvo panašu į
tą naktį, kai tyliai tyliai,
jog tik nesuuostų naciai,

mes nežymėtu sunkvėžėmiu
prisigėrę vežėm damutę Džokonda,
va tada ištiesų

tai vežėme Siriogą gale,
o anam dar buvo duotas klepas,
oi vaikai,

paveikslą vyrai nuvežė,
bet mes pragėmėm,
koncertą penktą, šetoniškąjį šeštą,

Septintam šokom,
o devintą iki galo.
Jie sakė,

kai galą atidarė -
aš po dangčiu,
o Sirioga vis dar

dešimtą man per veidą
medinukais
varo.


mhm


***

Toliau ketvirtas koncertas...
nepatinka jis man visai...

***


Bet gal tiesiog reikia kantrybės,
kurios kaip žinia pas mus nerasta.
žadėjau išvykti užvakar, tačiau,

prasitęsė saga, kaip ir dabar
gal dar pora
prasitęs

man neramu dėl Šo,
jis neramus, laukia,
kol praeis skausmas.

Kapunskaja drama tęsiasi,
neramus neramus,
vakarop

aš visai nebenoriu čia būti,
rodos, kažkuri dalis manęs jau išvyko
ir paliko šią virtuvę,

ir paliko lietų,
ir paliko medžius
ir paliko marias

miške miške,
kaip tavęs pasiilgau,
ir broli, tėvo, Ąžuole,

kada ar kada dar išklausysi,
manąsias godas ir kaip visad
kaip visad tylus net neoši.

Artinasi antra valanda,
koncertai baigėsi,
artefaktas renkasi

o Jums, jaučiu vis dar vienas
klausimas - kas tie?
Kas esti tie du kur sutikom kryžkelėje?

O man dar ir pačiam neaišku,
neaišku, vien todėl, jog nežinau
su kuo mielai dalinčiausi

šiomis smulkintomis šakomis,
su perdžiūvusiu tabaku,
šia saulės vonia

ir saldžia prancūziška muzika
žodžiais ir oi
oi netarsiu oi ne

oi ne prašau,
neversk, neversk ragauti,
ir jau jau jau

parole prie lūpų
parole, prie uogos,
prie lūpų

ir vėjas lietuj
bangos veržiasi
kopų link

įsiutusi jūra
taip baisiai šoka,
dūmų užrišus akis,

vėju ausis,
saldu saldu, žengti tavimi,
gyvenime į mirtį,

ir niekda niekada
nebus niekda
taip pat,

kaip buvo tada
kol tavų žodžių ne
mano akis

ne mano ausis,
ne mano ir lūpos
ir bangos

ir žodžiai
ir žodžiai ir
žodžiai, kuriais vagi

sielą mano
iš m
anęs

ir žodžiai,
tavi burta
žodžiai

pavasariu
išeina
kamienuos šypsant.


aš nieko nežinau,
bet mano laimė,
vis labiau

mano laimė vis labiau
sudegusi pelenų taką
triušiuko krauju

nebemielą, bet skaudžiai
jau artimą, liežuviu
juodu

raudona akim.
ranka žaibo perverta
ir kakta

žymėta
panašiu
randu

mano pirštai
jau tavo lietau
ir paliktas

tas miškas šventas
mano sapne,
ten už užu nugaros

ir meteorologijos stotys
uždeda baną,
migruojantiems paukščiams,

o savo balandį,
nugertam kavos grafine,
kartu ir su laišku,

bangoms
siaučiančios jūros
palikęs,

atsuku nugarą,
pracūzai prancūzai
bučiuoju

taboko dūmais traukiančią barzdą
ir kavą ir vyną dantys iškošiantys
liūdi - neabėjingi irgi esą

visai apsisukus protui
griūva paukštis,
sunkiu fasadu

užverčia akim frontoną
ir byra raiteliai iš Parteno
ir Jurgis netyčia,

duria brolį drakoną,
ir Petras jiems atveria peklą,
ir pirmąjį žodį tarią Švenčiausias

L I E T U S

Atkimšus vonią,
grėsmė kilo popieriniams laiveliams,
pavojus Kleopui,

ir ežeras ramus sukas
paviršiumi šokdamas
paskutiniąją drobę

lyg, lietau,
liūdytum


O nežinia,
gal nuo pat pradžia,
lietus tai aš

o vėjas taršo,
paviršium jūros,
kur blaškos valtys

kartu draugai,
akimirkai sutoję,
bet nuodėmės

viens kitą it kartą paskutinį,
ima ir bučiuoja
*

kartu mėnulis,
ištirpsta lietęs horizontą,
ten tik ten,
kur saulė laukias

ir sužydėsią obėlis,
kitoje pasaulio pusėj
ir verks motutė,

pakėlus drobės skutelius,
savo dalies,
medelio gabalėlius.

pačiai ikonai smiltimis,
išslydus, ašara mamos
prikėlimo aktą,

rūgštimi ir širtgėla užliejus,
galy visai mėla ji gyventi 
pasilieka.

amen
kartot
kasdiena.

***

Šventa tu,
Šventas ir miškas
ir būsią pašvęstas viskas

kur pirštais galų,
smilgą, su tėvu vaikystėje,
kai mistinio plausto,

dienom vaikis dar
nesapnavo.
_

kelias toliau sukosi,
žiedais gėlių,
kurie tarp dantų

pažindinos liežuviui,
ir pasaka saulės, kamanių
bičių

Dalia, sesuo,
Algelis brolis,
tai mano tėvo kraitis

o aš paguoda
ir į akis akis
sako bus tai

tavo.

Dangus, jūra, ežeras, miškas ir lietus
gyvūnai, pušys, paukščiai,
žvėrys žmonės žvėrys

samanos ir kerpės
uogos paslaptingos
gėlės

klausia
vėl įkyriai
klausia

tai
ko
slėpiesi?

tai
tai
tai

tai
ko
slėpiesi?

*

ir laikas pradeda suktis atgal
Frontonas, Partenono,
grąžinasi raitelius,
drakonus, patį sau,
plojantį Homerą,

ir atima iš mūs, Marias
iš tiesiai pat širdžių,
kur giesmės vietą buvo radus.

ir vėl lietus,
į akvarele lietą skliautą,
atgal į nieką

dulkę, vėl
gėlėm miškai
pražįsta

o mano jūros,
tavo rankose saugotų bangų,
vėl rodos nepažins

ir kokių dar nuodėmių
galėtų būti likę,
telieka klausti arklio,

jei tikrai ten
kažkas
tikrai

tikrai? įvykę?
mh
m..

dugnas kiauras,
dangus dar nepradėtas,
čia kelias nesišypso,

nes užu pėdos atgalios,
manasis kelais
kūdikystėn

nelaukus,
kas išvys
pilnaties žingsniu,

iš trobelės lango,
šėšėliu slenkantį pilietį.
ir žiu, triušiukas klykia,

vėlei gyvas,
krįžkėlėj, vėl be
dar nespėtų

suvokt draugų
tamsi tamsi naktis,
atimis man protą

atims man sielą,
nes pradaviau ją tau
už bučinį,

kuris galėjo pasirodyt
tikras. į priekį
pagaliau atgal.

rūku, nuo ežero plataus,
vėsinant pėdas, rūku,
grasinančiu žiema,

kad niekada ji niekad,
pas tave, nebeateis,
ir gailestis

ir dvasią,
augančiam berželį,
rūks, manam balkone

čia jau parduotas laikas,
čia ir vilties nė kvapo
ir čia jau verias dangūs

čia vėl užsiūt pavyko
čia tu lietau,
mane blaškai

kartu su vėju.
tįsta tįsta prabėgęs laikas,
tavas akis matau ilgiau,

nei dar užuost gali
mane terpertino dūmais,
mirkytuos baltiniuos

ir vandenynai,
fantastinių gyvūnų giesmėmis
pas tave jau be

manęs sugriš,
lengva ranka
nesvarbiais pirštais

savą akį paskutinę,
atiduodu sūnui,
kur

galbūt galbūt
sutiks tave kelį,
kelį papasakos

kaip ilgis ežeras
kaip ilgis vandenynai,
kaip visi augalai ir gyviai

trokšta, lietau, tave
išvysti ir tirpt tirpt
tirpt lietau tavy.

*
ir gal trečią kartą,
mano sielą plauną
vandenynas sunkaus

balso, tokio kur
mėgstu jog užgultų,
ir baisiais

mostais sapnus atnešęs
primintų visą ko
žemėj nesutikęs

lietau lietau
ką tau sapne tariau,
prašau, man pasakyki.

ir aš nebekalbu,
nes jau baisu,
kad Kleopatros

paslaptis pranykt,
tuoj netyčiom atskleidęs,
išsipildysiu likimą

ir ištiesų žlungu,
žlungu ne ten miške,
žlungu ant kelių

prieš neesančią tave,
kol keliuos gėla
samana

o neuždarius,
durų ir skervėjui
aplankius

prarandu betkokį
norą mėgint tęsti
tai kur

rodos pačios rankos
prašo ir
ramina

o kai kalne,
pakilo dūmai,
du visai balti

mus debesėliai
pasitikę
nieko neatsakė

ir paušktis
sparnu rėžiantis
savą kruviną ratą,

ir vilkai, kuriuos išžudėme
visi visus
brolyčiai

nebemoku mus darnos,
ir šventos tarnystės,
tėvui

Tėvui
t e v u i
te

o būna, kai jauti, jog
vėliau, vistiek išeisiąs tiesėn
vėl nurimsi

nes tokia dalia, sesuo,
tokie tie medžiai broliai
tokia ta paslaptis

tokia kelionė
ta kuri kartais panaši
į vieną pusę

su bilietu tvirtai suspaustu,
lyg nieko nebijotum,
lyg nieko nenutiktų

lyg negyvas.
paskutinį kartą išeini,
kad tiestum šypseną,

Šmėklą menančiai konduktoriai,
ir spiritu trenkią,
Kleopo būstas,

bus paskutinis žodis,
kurį matei,
prieš spinduliams,

jau amžiams,
ekrane ištirpt
ir šypsena jau nebeskauda.

aš pasiliksiu čia, gerai?
čia kitoje pusėje,
prie kelmo.

žiemą su žvėrim,
ir rūgštyje mirkusia
galva

- oi ne, oi ne brolyti,
- kartu tu su mumis,
  nebus kam vartų uždaryti.

ir popierinės burės,
Kalne, ežeru ir marios,
į kitą krantą, į kitą krantą,

kai saulė absoliute laukia
lig aš ten, ten aš ištiesų,
per Šventą dieną Lietuvos,

kitam krante,
jaučiu svečius atvykstant.
ruošiu

ruošiu jau kavą,
datulių šviežių priskynęs,
iš krosnies traukiu,

šviežiom glazūrom indus.
ir gal čia, gal pagaliau,
bus ta puota,

kuri prieš paskutinį kartą,
Velnias žemėj lankės,
tą, kur buvo pranašauta,

paskutinio teismo dieną,
kai sūnus, iškėlęs gralį,
tostą pils.

ten buvo pažadėta pagaliau,
ten bus.
*


- tavęs čia niekas nelaukia.
- o čia ir ne tavęs atsiklausti.
- mane siunčia tik vieno,
  siunčia atnešt pranašystę.
  jog bus toksai metas
  kai šamanas svečiui
  limbo iš rankos burs
  tu turi perduoti šamanui
  kas svečias, būsimas
  Karalius.


- kas? Kas sutemps galiaus visą istoriją į vieną?
- a kas?
- kas esi tu?

- aš esu tas kuris pasakoja Žmogus Juodu Liežuviu kelią.
- ir tai yra, kas?
- Aš esu Monada Redais.
- O aš žurnalistas. Kur mes esame?

- Mes esame ateityje, kuri neįvyks jeigu, tu nerasi jaunuolio kambario.
- mm. Jaunuolio? kas Jaunuolis, kodėl?
- pas aną indas, anas įkalintas klausia kas esti drobėje ir vis sapnuoja mus vis mus.
- Kas sugalvoju jaunuolį?
- Žmigus juodu liežuviu.
- Kas sugalvojo Žmogų Juodu liežuviu?
- aš. Kas esi tu? Aš esu Monada.
- Bet ar ne Žmogus Juodu liežuviu tave pagimdo?
- aha/ .
- kuriam kūrinyje gimsta žmogus juodu liežuviu? ir kas jį rašo? 
  kas aprašo Monadą? a?
- Balsai aprašo juos.
- Kas esti balsai? mm?
- Makalajus....
- uuu. makalajus? Arcade ir flash žaidimų ekspertas?
  kiek balsų makalajuje?
- visi.
- kas esti visi ir kas esti makalajus?
- anie esti du. Broliai, it kokie angelai, jie jie, jie būna keičiasi veidus.
  būna vienas tas kuris tyli ir būna mumis, kur klauso ką pasakysim.
  ir yra kitas, kuris klausosi Tėvo.
- kas sugalvojo makalajų?
- tai nesvarbu, jis radosi iš purvinos prigimties. jis ne mano.
- O! o kas būsite Jūs tamsta?
- kompozitorius. Aš esu absoliutas. aš esu viskas. aš esu tu.
- bet Jūs be manęs it be balso.
- O kas esate Jūs, tamsta?
- pats Tu.
- tu
- aš, atspindys ežere, kurio nebelanko lietūs
- todėl taip aiškiai ir matai mane.
- kas kas kas kas kas esi tu?
- kas? gyvūnas
- kas esti gyvūnas?
- tik būtis. tik liūdijimas
- tik grikiai.


- mane vėl pykina nuo tavęs.
- o turėtų, jau porą mėnesių tarp keturių sienų mes, dar džiaukis kad dalykų daryt neprašau.
- mhm.. tik kapunckaja saga jau užsakyti, o Šo it numiręs. nedaryti... saka.
- siaubas jau trys ir po. ir anų dar nė kvapo.
- tu kažko lauki?
-                      mhm... atsakymo.
- kokio?
- kas esi tu?
- na matai, Žmogus juodu, sugalvojo jaunuolį, kad pažintų save.
  jis papasakojo jaunuolios istoriją ir estafetę perdavė redaisui.
  tad redaisui pasiekiami tik žmogaus raštai. Reiškias Puodelio legendą-
  kuri apima kambarį, užgriebia vartus ežero, varpą ir stotį - yra žmogaus juodu liežuviu piece'as. O Monados gyvenimas yra tam kad šį išsiaiškinti. Žmogus rašė vien tik iš natūros, net apie tai kur būti net nesvajojo nebuvo. tad reiškias, kad tai ką kuria jaunuolis, tai yra akys
to ką matė žmogus, kur dar būta šio šioje pusėj, arba jo visai nebūta. nežinia, bet jaunuolis piešia ir kuria tai ką iš šono aprašau aš. aš ne Monada. aš makalajus.
- profesija?
- Žurnalistas.
- mhm. Daktaras?
- dar ne..

- tad tiek Kleopą, tiek Žurnalistą (mhm), tiek mane (kad ir kas aš), tiek redaisą, ir žmogų juodu liežuviu. tiek galiaus sūnum pasirodantį Jauną keleivį, tapsiantį svečią. tiek viltį, brangenybę ir senį, kartu piemenį savame dao - sugalvojai per metų metus tu? Makalajau?
- panašu, bet ko nesukūriau?
- labai parasta - to ką sukūrė jie. paveikslai, piešiniai, tekstai, laiškai. tai jų darbas, ne tavo.
- o kaip su visom foto ir video? Kitom nesamonėm?
- mhm. čia labai geras klausimas.
- tu klausi kam priklauso akis? nes savaime, ji esti balsas it mašinėlė ar kamera. gali būt tu, gali būt kitas, bet vargu, ar tai makalajus. - kas yra paklydau? ar aliejus ant drobės?
- jie atsakingi už gerovę valdovo.
- tai tarnai? kur mato ir girdi ir neša ir neša?
- panašiai. esti toks Berniukas baltu kimono. Jis kartu su drobe balta įžengia viena.
- o jis ką?
- jis demonų medžiotojas, ezoterikas. Pragmatikas, kuris išvyti moka velnią.
- bent vieną išvyti pavyko?
- ne. visai užsikrėtė ir dabar akis slepia.
- o jis svarbus?
- aha, jis labai svarbus. nes jo rankose artefaktai.
- kokie artefaktai? galvojau kad nei užgyventa, o ir šiaip dingę.
- jis šukes saugo, tai viena. jis Kalną saugo ir žino kaip rasti.
  jis matė daugybę audrų ir rankose skrynių raktai.
- aha. Kas esti sakei tie du angelai, kur vis randi kambaryje geriant? ir kas žino slaptažodžius?
- čia ir makalajaus klaust galima, jis ten viską ant sienų surašęs. o angelai du broliai, tai visi visi. Jie būna juodu liežuviu, ar be akies, jie keliauja lengvai iš pasaulių.
- ko toliau klausom?
- gal Callas, ave Maria?
- nieko dar neatrašė?
- vakare.
- 152404092020

- o tu dar prisimeni, kas ten viršuje eilėse dedas?
- ne, jau ir kava nutekėjo, jau ir ežere ledas ir
rūkas nuožmus, nuo ežero kyla, vėsindamas pėdas,
rodosi takas, ten būta jaunuolio maldos,
ten būta tėva, malodos, jaunuoliui, paties sūnui.
ten apie visą tai ko nespėjo,
ko laukia visai tuoj imsiant atgimti.
- kas esi tu?
- ar gi vien tai tau svarbu?
- kiek bėgtų smilčių, rankoj motutės,
drobėj dangų palikus
angelų choras,
byloje tėvo nebylias maldas,
kai žvelgia mus augant už lango.
- o tavo tėvas labai senas?
- o tu kažko nežinai apie mane?
- tik to ko pats apie nežinai.
- kas esi tu?
- malda. kasdienė, jog imt save į rankas
ir išsitėškiant žemėj,
virsti šviesa.

nesvarbu audros,
karas,
dangaus,
antinas ir
donas.

ar matai krantą?
ar matai, mielas,
Kleopai?

ištikimas drauge!
ir debesys atidengia saulę,
paukščiai už lango,

raidės ekrane,
dūmai
pasibaigę

dūmais
moja
ranka

ir

atsis



***


jau mačiau juos
it
kartą

ir jau mačiau
jau
spanavos

ir deja nekartą
kad
valtelė ši

nepasiekus krantą,
pamiršus
užkimšt atvėsus ežerą

it balos debesų,
kur ledas nenusnigtas
kai ne

ša bangos
srovėmis po
ledo marių

nešis.
palaikyk mano sielą
o išgersiu lig dugno

vienu kito perdaug
ir vėl jog
niekada

negrįš valtelė
tau
niekada

tau pasakysiu
kai jau vandeny
daubose nai

Gyvius orius
pažadina
varpais spėjimų

į karšytį
dausų su požėmiu
kovoj,

kur perežngtas bortas
ir nebebus ir
prarast ko

pranašystėj
pildos
visos mirtys

iš eilės
po kelią
lydint baltą triušį

ir ta jaunystė,
ji žlunga,
it gėlė,

kur žmogaus
liežuviu juodu
karalystė

naujam gyvenimui
paruošus tušo bangose
vingiuoja

žodžiais, gyviais,
melodijoj,
kur pažadu tau niekada

šios gailesio
tau
niekada

tikiuos neteks
iš manęs net ilgesiui glemžiantis
išgirsti.

iris
irs rankos
ir besilaikant
sapnuose
kai
ištarė
žodžius
pats sau lietus
pasinaudojus lūpom mano
čia būtent vandenynai
orius gyvūnus išsiunčia į kelią.
jog neštų vėją, bet ramintų audrą,
kur niekad atgalios, mėtysia
jūroje
Kleopo vadovaujamą valtelę
ir medžio lapai kris,
stebūklo paprašyti, vien tam,
kad tu lietau,
ir vėl pavasarį
akim plačiom
vėl pamatytum,
kurį pavogti bandė
įtūžusi žiema ir visas šios ilgesys,
kur rūką siuntė ir visa kartu maria
takus savus namo užmiršus,
Pieta tampa,
prie
šipulių
liežuvio.

į kitą
į kitą
į kitą pusę,

draugai, trys, kartu,
tą valandą, kur ligoniai baisiai mirties bijos,
pro atkeltus vartus, pas senąjį išminčių,
kur dar nemokė,
kur dar
akim,
kur
buvo ir dar bus
kur visą visą visą kas
dar nebuvo pasirinkta
it galėję būti tikra.
ir užveria vartus,
už mūsų vėjas,
ir akmenim
išgrįstas
takas
lydi
susipažint
Šamaną.

154604092020

kas toliau palikim,
kitai
kartai.




nenoriu,
nieko
dar

bet už
visą
labiausia
norėčiau

nenorėt
ir ne, deja
ne tavęs,

savęs ir viso ko dar nepatirto
nenorėt nenorėt norėti
panirti.

2020-04-09 15:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-10 01:35
tictac_it
na taip ... bet visgi prisimenu tokius žodžius kaip echolalija, diarėja - va skaitydamas tai :) ir sunku testą pavadinti poezija ar dar kaip. tiesiog tai ... 3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 17:14
babutė
O man buvo tikrai įdomu ir nusispjauti į tas klaidas, ištaisys redaktoriai.
Vat imkite ir jūs taip parašykite.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 17:12
klimbingupthewalls
Įsijungiau Rach Ashkenazy
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 16:24
neonas2
Epinis stilius pasąmonės srautų, rašykuose tokio dar neskaitęs, neskaitant savęs (bent jau kiekybiškai (aš kuklus (kai buvau 100 įmetęs vienu ypu, kaip seniai ta buvo, ojei))). Neapdorota materija, jokio antro karto peržiūrėjimo, apie klaidas gramatines jau nekalbu, jūros marios. Rašytojas kaip suprantu dar ir peckelis amato, kur išsireiškiama linijomis ir dažais.
Tam tikra prasme - 5
 
 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą