Karibų jūros piratai. VIII dalis.

Viljamas gan ilgai beldė į knygų lentyną – Rika neatsakė.
- Rika! – sušuko jis jau kokį dvidešimtą kartą.
- Viljamai? – pagaliau išgirdo labai tylų merginos balselį.   
- Rika, ar viskas gerai??!
- Gal... Palauk truputį. Ar mes laimėjom??
- Jie nuplaukė. Atlenk svirtį.
- Palauk. Kas buvo triume?
- Tu įkandai man į kaklą. Kai baigėm.
Mergina nulenkė svirtį ir Viljamas atstūmė lentynas. Rika pabandė atsistoti, bet nugriuvo tiesiai Viliui į glėbį.
- Kodėl palikai mane ten vieną?? – Rika kumščiu daužė Viljamui į krutinę. Bejėgiškai daužė.
- Aš negalėjau nieko kito padaryti. Maitėda Silveris būtų tave pagrobęs. Laivas tuoj mes inkarą prie vienos salos. Mes ten visada sustojam pailsėt. Išlipsim į krantą, pailsėsi, viskas bus gerai.
Rika įsikniaubė Viljamui į krūtinę ir pravirko.
Netrukus laivas išmetė inkarą ir į vandenį buvo nuleistos valtys. Viljamas ant rankų išnešė merginą iš kajutės ir atsargiai pasodino valtyje. Pasiekus salą, Vilis nunešė Riką į nedidelę džiunglių aikštelę šalia nuostabaus krioklio ir pasodino ant žolės.
- Kai mes atplaukiam čia, visi piratai išsiskirsto, kad galėtų pagalvoti. Praleisim čia kelias valandas. Tu dabar tikriausiai nori išsimaudyti?
Mergina nebyliai linktelėjo. Vilis padėjo jai nusivilkti suknelę. Rika pūkštelėjo į vandenį. Kelias akimirkas vyravo tyla.
- Gal prisijungsi? – galiausiai paklausė Rika. – Žinok, geriausias vaistas nuo streso – seksas.
- Palauk truputį. Tuoj grįšiu.
Viljamas dingo iš aikštelės, o Rika pradėjo nardyti. Įkąstą ranką nemaloniai skaudėjo.
Viljamas atsėlino netikėtai. Tyliai priplaukęs Rikai iš nugaros, ją apkabino. Mergina atsisuko ir jiedu ėmė bučiuotis. Vandenyje aistringai rangėsi du kūnai. Viljamas stebėjosi – iš kur gubernatoriaus dukra gali mokėti tooookių dalykų. Nei su viena mergina jis nejautė to, kas buvo su Rika.
Baigę, jie abu nuogi gulėjo ant kranto. Rika gulėjo ant pilvo ir pirštu vedžiojo Viliui po krutinę.
- Galbūt, tai ne tik seksas... – pasakė ji.
Viljamas krūptelėjo. Tą jis jau seniai giliai širdyje jautė, bet ir labai bijojo.
- Tai negali būti meilė, - Vilis ją pertraukė. – Aš miręs ir tiesiog negaliu to jausti. 
Akimirką Rikos akyse blykstelėjo pyktis ir nusivilimas. Mergina staigiai pašoko ant kojų, apsivilko suknelę ir dingo džiunglėse.
- Velniava! – Vilis nusikeikė ir ėmė rengtis.
Rikos jis džiunglėse ieškojo maždaug 10 minučių. Mergina sedėjo ant nuvirtusio medžio pačioje tankmėje.
- Rika... – Viljamui pritrūko žodžių.
- Nereikia. Neatsiprašinėk. Pasakei tai, ką ir turėjai pasakyti.
- Tu nesupratai. – Viljamas nuskynė vijoklio žiedą ir priėjo prie Rikos.
- Ko nesupratau?
- Net jei aš nebūčiau miręs, nežinočiau kad tave myliu. Aš niekada gyvenime nieko nemylėjau, - vijoklio žiedas atsidūrė Rikos plaukuose.
- Ką tu nori man pasakyti?
- Kad tu kitokia. Su tavim viskas kitaip, - Vilis atsiklaupė prie Rikos. – Pati brangiausia. Bent jau tiek kiek skeletas gali tai suvokti.
Rika tylėdama glostė Vilio plaukus. 
- Apie ką galvoji?
- Kad tavo plaukai gražūs.
- Meluoji.
- Nemeluoju.
- Grįžkim prie krioklio.
Prie krioklio Rika įsitaisė ant akmens ir nuleido į vandenį kojas.
- Tu juk pyksti, - Viljamas atsisėdo šalia.
- Aš nemėgstu kalbėt apie jausmus. Daug paprasčiau tiesiog mylėtis.
- Žinau. Bet juk pati pradėjai.
- Aš nežinau kas bus toliau. Negi niekada nepagalvoji? Aš nežinau aš Džekas manęs ieško. Aš nežianu kaip turėsiu jus gelbėi. Aš nežinau kada gali atplaukti Maitėda Silveris.
- Į užkeiktą salą išplauksi už kokių 2 valandų. Tik nežinau ar tai kuo nors tave nuramino.
- Bet ką aš turėsiu daryti? Juk net tu nežinai!
- Turėsi būti labai drąsi. Žinau tik tiek.
- Įsimylėti skeletą – kas gali būti drąsiau?
- Matyt, kad niekas, - Viljamas ėmė bučiuoti Riką.
Iš pradžių mergina priešinosi. Buvo aišku, kad ji vis dar pyko. Galiausiai pasidavė. Jie vėl gulėjo prie krioklio. Rika buvo padėjusi galvą Viliui ant krūtinės ir tarsi stebuklo tikėjosi bent vieno širdies dūžio. Bet jo nebuvo.
- Metas eiti, - galiausiai pasakė Viljamas. – Plaukiam į prakeiktą salą.
- Aš bijau.
- Žinau. Bet tu drąsi.
Visi piratai grįžo į laivą.