Miško kronikos - meškos karantinas

Miške išaušo dar vienas saulėtas pavasario rytas. Sujudo, sukruto visokie gyviai: kas tinklus regzti, kas lapus kapstyti ar gėlių nektarą rinkti. Tik viena meška sau urve nuo šono ant šono vartėsi ir panosėje niurnėdama niekaip ramiai neįsitaisė. Galiausiai jai pasidarė taip nemalonu, tarsi po kūną skruzdės bėgiotų! Pasikasė meška kartą, pasikasė antrą, nusipurtė... Žiūri, tikrai skruzdės po kūną laksto! Kaip šoko meška skruzdes vyt, net galvą į lubas susitrenkė!
- Ką jūs, darbininkės, mano urve veikiat?! - šaukė ji. - Gi karantinas! Atstumo per 2 metrus laikomės! Marš lauk! Lauk! Aš save nuo visuomenės izoliuoju!
- Bene naujuoju coronavirusu sergi? - paklausė pro šalį dūgzdama bitė.
- Ne! Aš nuo žmonių saugausi! - atšovė meška.
- Juokus kreti! - šyptelėjo prie meškos urvo angos lapus kapstantis juodasis strazdas. - Tu ką, manai, tas virusas medžiais šokinėja? Eitum verčiau ėdesio ieškoti, antraip badu numirsi!
- Aš maistą iš „Barboros“ į namus užsisakau! - atsikirto meška.
- Še tau siuntinuką! - nusijuokė voverė, paleisdama meškai į galvą gurgutį.
- Ak tu, graužike! Aš tavo maisto neėdu! - suriko meška, išlėkdama iš urvo, bet kur tu voverę pavysi? Užlėkė spiraliniu suktuku į pušį, šakomis perbėgo į antrą, į ketvirtą, pavizgino uodegą ir „tiū tiū“!
Iš to pykčio meškai nagai panižo - kaip rėžė per suolą, net žievė nusilupo! Jau ketino grįžti į karantiną, kai jai ant nosies nutūpė geltonas drugelis.
- Nori kartu medaus ieškoti? - paklausė ir nuskrido.
Nereikia nė sakyti, ką pagalvojo meška. O gal nė negalvojo, tik nusivijo drugelį tiesiai į žibuoklių ir plukių pievą...