*201003242020

tai va.
armagedonas.

***
- Vyrai, gal aš Jums bilietą iškart parodysiu, nes telefonas išsikraus.
- Gerai gerai, jeigu tik tau kas tokį pardavė.
- O ką, pala, vieni važiuosim?
- aha, o tik mes trys. Į vieną pusę. Ryt uždaro stotis, negirdėjai?
- o velnias... Tai bilietas į vieną pusę?

***

Tai bilietas į vieną pusę...

„ - į vieną pusę? „ buvo parašyta ant drobės,
kurią įsivaizdavau, jog laikau rankomis lietuje.
Lietuje tą vakarą, kai prasidėjo karantinas.

ir braukė ji pirštu per stiklą, ir šypsojosi, už tai kaip prapuolę buvome kits kitame, ir nebuvo linksma jos šypsena, nes šis langas buvo tik pirmas, kuris savaitėms skirs mus...

Ji sėdo į pirmą, aš į paskutinį ir nerimas didis, besileidžiančiai saulei palydint mūsų kelius. Lankė. Lankė, kaip tą vakarą, kai saulė absoliute minėjo, jog vartams atsivėrus viskas bus kitaip, viskas bus taip, kaip niekada dar nebuvę. Mano dūšioje prasivėrė dauba. Nudelbęs akį į dubenį,
kur akyse auga sūnus. Kaip rankos ir kojos ir sparnai tvirti ir platūs. Kaip nuo kelių kyla ir tiesiasi. Kaip sparnus į šalis ir nuleistas rankas. Teka teka, viralas, teka kava veidu, krūtine, dilbiais ir galais pirštų.

- aš atėjau, tam kad pranokti.
- tu atėjai, tam kad suprasti.
- aš atėjau, tam kad tu būtum, laisvas.
- tu naivus, ir ne tau mana laisvė.

aš atėjau. O mano krūtinėje, didžiulė dauba radosi, kai iš dūšios išleidau tai kas augsią sūnum, tai ko auginti kartu nesiryžom, tai kas iš mūsų, nuo mūsų ir per mus, žemėje radosi. Kur tu? Kur tu esi mano mielas drauge? Kur tu esi ir kaip mums grįžti namo?


Praplyšus krūtinėj.
ant grindų pradėjo dribti siela. Ir angelas juoda kauke, žaliomis guminėmis pirtšinėmis nieko nelaukęs čiumpa ir į ziplock'ą gaudo.
Vyrai samdyti tiesiai iš Irano, protėvių Persų dainas rauda.
ir rauda taip, kad raudu jau ir aš ir angelas ir sūnus.

aš leidaus, kad nokti.

O bevarvanti siela pati it rūgštis, it kokiais deimantais it kristalais,
laša ir sprogsta ir žiu kas netyč prisiliestų ir amžiams lieka išėjęs.
aš rėkiu. Aš rėkiu ir systu angelams iš rankų ir griūva mano pasaulis, ir griūdamas smenga grindim, smenga lubomis, pievomis, gatvėmis, autobusais. ir smenga ir liejasi it koks skersvėjis pasileidęs bučiuoja.
Ir bučiuoja tai kas tuoj žiu imsią ir mirs, nes siela nuodinga, nes sieloj liga. Kas esi tu - klausiu kliunksinčia juodą masę ant grindų prie save, besiradusią tiesiai iš mano krūtinės. Kas esi tu?

p r a n a š y s t ė  e s u.


atsakė siela.
ir man išėjus pro savo kambario duris viesiems iš eilės siūliau nuodais persmelktą meilę ir perpuvę šiosios likučiai iš toli įspėdavo žmones apie žengiantį mirtininką.

Kas esu aš, aš be tavęs, mano meile?

ir potvynis kartu liejosi iš burnos, vos prasižiojus ir patvino pasaulis, juoda siela, juoda rūgštimi, kur vos prisilietęs. kur vos prisilietęs. išeini.

Mano kelyje pasirodė nevienas žmogus, ir mirtininkas eina jau nebepirmą kart, jau pažįstamom gatvėm. Žiu čia jis iš sielvarto pamini užmuštą brolį, žiu čia, gėla verias, užvėrus sveiko proto vartus. Žiu čia ta kur padėjo apraudoti avarijon patekusį brolį, žiu čia mes, didžiuliu greičiu lekiam, diržu neprisegę savos meilės. Į bažnyčios duris trenkiames... kiek sulaužyti, bet vis dar sveiki. Reanimacijoje, paėmei ranką, ir su gailiu šypsniu tariaus vardu, meile,  - tu čia. o tau tai tik juokas. Kai atsivėrė antrą kartą vartai, kuriuos kūnu pro prikinį langą išmušo, diržu neprisegta meilė - pro juos į puotą įžengė nematyta svita.

- Akį broli! Akį!

Vienas rėkė, man dar padoriai neatsipaipaliojus po smūgio, kitas suėmė mano rankas ir reikalavo tiesos. O man jau po truputi darėsi aišku, kas tai per sapnas.

Man angelas į akis atsargiai žvilgt ir matau jo mintyse: „ šūdas, jis pabudo „.

Ežeras pakilo, paliko dugną, žemę, mišką, pušis ir radosi Kalnas.

- Ką tu darai?

ir Kalnas pakilo, paliko brolius, tėvų žemę.

- Kaip tu drįsti?

Ir sparnus plačius išskietęs, mano sūnus, mano sūnus pradėjo savo mirties šokį. Juodu sparnu brėždamas ratilą žemėje, kur kreivė kartu užliepsnoja, kur kartu dangumi dūmai ir choras dausų. į karą kviečia trimitais kartu.


Armagedonui prasidėjo griuvo daug kas.
Netik dangus. Griuvo pasaulis. Žmonės protą pametę skelbė karantiną.
ir aš pametęs protą negalėjau nustigti vietoje, kol rūkantis angelas, didžiuliu monokliu man siuvo žaizdą krūtinėje.

- Na kam taip agresyviai... Na kam. Kiek aną kart gydžiau? pameni?
Kai po avarijos persiplėšei, o dabar? trukt už vadžių...

Springau derva, vis lipančia iš pilvo ir pripildančia burną ir vėlei vėlei slystančia stemple žemyn. Lūpos jau juodos, pėdos jau juodos, akis.

siuvo ir siuvo ir siuvo jis mano sielą, o ši dribo ir dribo ir dribo...


- Palauk.
- kką?
- Palauk. neužsiųk aklinai dar. palauk.
-Beprotis blt. Tu supranti, kad čia ir taip stebuklas, ir stovi vien todėl kad anas taip sugalvojęs?
- jei išties jo valia, tai ir stovėsiu.


Mano kambarėlyje pradėjo lyti.
slydo anas mano akim
ir gėla darės ramu ir ramu darėsi šilta
ir neramastingas karštis aprimo...

lietus.

- užsiūk kartu. užsiūk prašau kartu lietų...