Snaigės šoka

Parkas vidurdienį. Sniego kruopelytės praskrieja panosėje ir, atrodo, jog nusineša mane, mano dėmesį, mano mintis. Vieną taisyklingos žvaigždutės formos kruopelę seku nuo pat skrydžio pradžios danguje iki nutūpimo ant žemės. Lyg propeleriai sukasi ore balti pūkuoti kamuoliukai. Šypsena palydžiu:)
Balta spalva dominuoja - nekaltybės, tvarkos, ramybės, pilnatvės spalva. Sniegas, snaigės, dangus, medžiai, kelias, kailiniai ir mokinuko kuprinė - BALTA! 
Aplink dairausi – nė vieno žmogaus, nė vieno garso. Taip tylu, tik širdies dūžiai primena, kad aš vis dar čia. Sustoju, nenoriu kelti kojos tolyn, nes “tolyn” gali neegzistuoti. Dabar aš apsuptas medžių ir baltų patalų, čia mano vieta, kurią vasarą lankau, čia mano medis, prie kurio svajoju...
Iškeliu rankas aukštyn, užsimerkiu ir griūnu į sniegą.
Stebiu medžio viršūnėmis skriejančius debesis. Snaigės neišsisukinėdamos krenta tiesiai ant veido ir padengia jį plonu sluoksniu vandens, sušąla...
Kas tai? Lyja? Sninga?..
Balta: -)
* * *
Sapnai trunka tik tiek, kiek juos stebime: -)