Trumpa pasaka apie Nykštuką, kuris Žiemos ieškojo

Tikriausiai ne tik suaugusieji, bet ir vaikai seniai pastebėjo, kad pastaraisiais metais oras mus stebina savo šiluma tada, kai paprastai už langų išsišiepęs laksto neatskiriamasis Žiemos augintinis - Šaltukas. Vietoj jo visame krašte su savo žaislais žaidžia nenuorama Pavasaris.
    Tai pastebėjo ir vienišas Nykštukas, gyvenantis seno, samanoto rąsto grybe - kempinėje. Paprastai jis su džiaugsmu laukdavo gražuolės Žiemos, kad galėtų žaisti su snaigėmis, tačiau jos nebuvo matyti dienų dienas, savaites ir net mėnesius!
    Kartą pabodo Nykštukui laukti Žiemos - juk jau vasaris, o ji vis nesirodo! Atsikėlė ir nuėjo į mišką. Ten rado daug Pavasario paliktų žaislų, bet pačios Žiemos nematė. Nuėjo pasiklausti upelio - juk jis ilgas, toli vingiuoja...
    - Sek paskui mane! - tarė upelis. - Aš tau ją parodysiu!
    Ir Nykštukas beeidamas pagaliau pamatė!.. užmerktas Žiemos blakstienas ir jos mezgamą šaliką.
    - Žiemuže, nemiegok! Visą žiemą pramigsi ir šaliką Pavasaris greit išardys!
    - Ša! - tarė upelis. - Tegul miega. Leisk Pavasariui žaisti. Bent kol kas...