kad į save atsisuktų [loisoix libre]

atvipusiom lūpom
nakties,
apsižiojusi povo
plunksnos liežuvį,
į pradžią
(išrauta)
                          velkies.

laimina prieblanda
tekantį rūką
slėniai - kumelės
ramybę

                        praskies.
susiūbuos aptaškyti
plunksnom
vandenys,
kojos nuo lūpų leidžiasi
iš pradžios
prie minties.

slėnio kiaurymėj kūprinas
pėdos virš upės
(kiauros)
                        tėkmės

sergančios rankos
gulasi
vaiko maldai sudėtos -
upės tempas smaugus
ir
                          lėtas
kvėpuoja,
byra į aukštį
prie veido plunksnos

pasėtos
vėlai - retrospektyviai -
į paukštį.

pasmaugs, kai sapnuosi
tėvus,
liūliuojantis tempas
iš lėto
perdėm tvankus.

pakrantės iš tavo sparnų,
o upė gili -- be stiklų

          nori?

sugers tave,
kaip skeveldrą,
į kūną
dangus

[pluksna
ant kranto
ištraukta
nudžiūtų. ]

        nebus