Iš vidurnakčio mylių

Rožių šilkas mano smakru tįs.
Tirps ant kūno naktinių siūlės
ir prisirpusios aikčios krūtys
delnuose. Balsais vieversių lis

iš dangaus. Nušvis auksaplaukė.
Mintys oš, vėl išmoks lankstytis
į srauniausias upes išplaukę
popieriniai laivai. Anksti, ties

minute, kurioj gimsta štiliai,
tavo veidrodžiai sniegą rodys
ir spindės mėnuliškai tyliai
mūsų žvilgsniuos įšalęs gruodis.