Kilkite aukštyn...

Greitį viršijančiu eskalatoriumi, nusileido JIS.
Žmonės nustebo, nežinojo, ko tikėtis. O tai buvo paprastas mąstantis padaras, su dviem kojom, na jos gal buvo šiek tiek daugiau mačiusios treniruoklius nei kitų, dvi rankos atidžiai prižiūrėtos, o nagams trūko tik raudono lako ir būtų išėjusi puiki mergytė. Niekas neišleido nė garselio. Adomėlis labai norėjo pirstelėti, bet gėdijosi sudrumsti tokią akimirką, kaip ši. Tad stovėjo keistai išrietęs užpakalinę dalį ir dėjosi grožėjąsis, ką tik nužengusiuoju.
- Kalbėkite, žmonės, - keistai prabilo JIS.
Aplinkiniai padidino savo akių skersmenį. Jie nežinojo, kad iš ten nusileidus dar įmanoma kalbėti. Ir kaip keistai kilo tie laiptai, kur jie dingo, niekas nežinojo. Bet šį žmogų, stovintį priešais, jie laikė Mesiju.
- Kalbėkite, žmonės, aš tik parodžiau jums tai, kas atneš naujus atradimus ir patogumus jums, mielieji! Nebijokite tobulėti, nebijokite kilti laiptais aukštyn, ir visu greičiu pirmyn!
Kaip visada, jie plojo...