Rašyk
Eilės (72764)
Fantastika (2185)
Esė (1501)
Proza (10276)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 40 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Niekaip negaliu neparašyti apie vieną geriausių savo gyvenime perskaitytų knygų, nes esu įsitikinęs, kad tai vienas svarbiausių žmonijos istorijoje parašytų kūrinių, puikiai ir negailestingai sureziumuojantis visą žmonijos esmę. Apskritai, visos kirgizų rašytojo Č. Aitmatovo knygos yra puikios (taip taip, skaičiau visas jo knygas, kurios tik žinau, kad egzistuoja), bet „Ešafotas“ yra visko viršūnė. Iš karto įspėju - bus nemaži spoileriai, atskleista daug knygos detalių, todėl jeigu jos dar neskaitėte, bet norite perskaityti - sustokite čia ir neskaitykite toliau mano teksto. Paskui bus neįdomu skaityti knygą.

„Ešafotą“ perskaičiau antrą kartą. Pirmą kartą ją skaičiau prieš 15 metų, būdamas dar -niolikinio amžiaus. Jau tada man padarė didžiulį įspūdį negailestingai, ryškiai ir dramatiškai parodyta tikroji žmonių natūra ir tiesiog pritrenkiantis realistiškumas - atrodo lyg viskas vyktų čia, visai šalia, tarsi pats dalyvautum tuose įvykiuose. Autoriaus sugebėjimas labai ryškiai ir įtaigiai vaizduoti įvykius ir veikėjų vidinį pasaulį yra tiesiog neįtikėtinas, sutinkamas visose autoriaus knygose. Matyt, ne veltui daug kur internete sutinku pasisakymų, Č. Aitmatovą įvardinančių kaip genijų - ne mažiau.

Antrą kartą knygą „prarijau“ vakar. Taip taip, prarijau vos ne tiesiogine prasme, nes turint laisvo laiko, perskaityti jai užteko dienos. Ir dabar, remiantis savo gal tegul ir ne pačia didžiausia gyvenimo patirtimi, bet vis dėlto didesne, nei -niolikmečio 2004 metais, galiu pasakyti, kad knyga man pasirodė dar tikresnė, dar gilesnė ir dar aštriau, negailestingau smeigianti, nei skaitant pirmą kartą, o išgvildenti dalykai, žmonių natūra - dar labiau pažįstama ir dėl to netgi dar aktualesnė.

Tie, kas turi kokių nors rožinių iliuzijų dėl žmonių prigimties, perskaitę knygą gali netgi gauti šoką. Autorius su skaitytoju nesicackina ir neglosto jo pagal plauką, neduoda jam nei laimingų pabaigų, nei gėrio pergalės, nei kažkokių iliuzijų, kurių gal skaitytojas ir tikėtųsi. Rožinis serialų sentimentalumui ir pagražintai sacharininei realybei čia vietos nėra. Žmonių natūra yra tėškiama mums visiems į veidą su visais savo purvinais atspalviais ir kitomis subtilybėmis... Nors tiksliau, be jokių subtilybių. Tarsi autorius sakytų: va, pasižiūrėkite, kokie mes iš tikrųjų esame. Koks esi tu, koks esu aš, kokia yra visa žmonija.

Viskas kaip karčiuose, bet deja, dažnai teisiniuose posakiuose „nė vienas geras darbas neliks nenubaustas“ arba „nedaryk žmonėms gero - neteks patirti blogo“. Ne, autorius neagituoja žmonių būti blogais - kaip tik priešingai. Knyga yra kaip išprievartauto ir sadistiškai sutrypto gėrio klyksmas Kazachstano Mujunkumų stepėse, Kirgizijos kalnuose prie Isyk Kulio, Maskvos traukinių stotyse, netgi 33 m. po Kr. Romos Imperijoje, o jeigu tiksliau, tai visur - visame pasaulyje ir netgi Visatoje. Aitmatovas dar savo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ parodė, kad jis nesicackina ne tik su žmonių natūros tiesmukišku demonstravimu, bet netgi laiku ir erdve. Tūkstantmečiai jam ne kliūtis.

„Ešafotas“ parašytas 1986 metais, ir pagrindiniai veikėjai yra savo laikmečio, 80-ųjų TSRS žmonės ir vilkai (išskyrus Jėzų ir Pontijų Pilotą). Bet labai didelė klaida manyti, kad autorius aprašė tik tam tikrą laikmetį ar tam tikrą santvarką! Skaitai - o žmonių prigimties bruožus iš 1986 metų TSRS ar 33 metų Romos Imperijos puikiai atpažįsta dabar, kai liko kelios dienos iki 2020 metų. Pasaulio istorijoje buvo daugybė valstybių, imperijų ir visokių santvarkų, bet žmonės visada kaip buvo, taip ir yra pažymėti Bibliniu 666 - žvėries skaičiumi. Kur jau ten žvėries! Žmogaus skaičiumi, nes netgi knygos veikėjai - vilkai, kaip gamtos dalis, nesugeba daryti tokių niekšybių, kurias su didžiuliu malonumu daro žmonės.

Keičiantis valdžioms ir valstybėms, pasikeičia tik išoriniai, techniniai dalykai, o esminė prigimtis bet kokioje santvarkoje lieka nė kiek nepakitusi, ir toliau stebime tuos pačius dalykus, tik jau kitu laikmečiu, kitokiomis aplinkybėmis... Taip, Aitmatovas yra termino „mankurtas“ autorius, bet šis terminas klaidingai prisiuvamas tik vienai santvarkai (kurios tikrai neginu, nesupraskit manęs klaidingai). Ir tai aiškiai parodo to paties autoriaus 1994 metų knyga „Kasandros ženklas“, kur veiksmas vyksta jau kitokioje visuomenėje - demokratiškoje ir tolerantiškoje. Bet mankurtizmas tas pats!

Galvojat, jeigu Jėzus pasirodytų 2020 metais, selfių ir patiktukų laikais, kai klesti technologijos, interneto tinklai, visuotinis informacijos prieinamumas, tolerancija, laisvės ir memai su katinėliais - jis nebūtų nukryžiuotas? Cha, blogai galvojate!

„Ešafote“ susipina trys dramatiškos, tragiškos sudoroto gėrio istorijos. Gal netgi keturios, jeigu Jėzaus ir Avdijaus istorijas laikytume atskiromis (nors kažin ar tam yra pagrindas). Kitos dvi - vilkų Akbaros ir Taščainaro tragedija, ir sąžiningo, darbštaus avių augintojo Bostono Urkunčijevo gyvenimo sudaužymas į šukes.

Avdijus Kalistratovas - popo sūnus, kuris mokėsi seminarijoje, bet buvo už jos išmestas už ereziją. Jis yra akivaizdus idealistas - siekia pakeisti pasaulį ir žmones, padaryti juos geresniais, siekti suprasti savo klaidas ir pasikeisti. Avdijus akivaizdžiai yra šių laikų Jėzus (nors nuo knygos parašymo praėjo daugiau nei 30 metų, bet nemanau kad darau didelę klaidą sakydamas „šių laikų“, ypač lyginant su dviem tūkstantmečiais nuo tikrojo Jėzaus). Jeigu Jėzus gyventų pasaulyje dabar, koks likimas jo būtų? Autorius mums tai aiškiai parodo. Ir deja, Avdijaus baigtis nesiskiria nuo Jėzaus mirties, ir priežastys, aplinkybės yra absoliučiai tos pačios, nulemtos to paties nematomo ir nepaminėto, bet per visą knygą aiškiai jaučiamo 666 - žmogaus ženklo (vis dėlto, labiau esu linkęs vartoti terminą „žmogaus ženklas“, nes žvėrių nekaltai įžeidinėti nė kiek nenoriu).

Autorius praktiškai atsako į vieną svarbiausių žmonijos klausimų - dėl ko mirė Jėzus? Kodėl jau du tūkstančius metų mes visur matome šį žiaurų simbolį - ant Romos Imperijos laikų kankinimo prietaiso (kryžiaus) mirštantį idealistą, bandžiusi pakeisti pasaulį ir žmones? Mes nukryžiuotojo simbolį matome taip dažnai ir visur, kad netgi ne susimąstome apie jo reikšmę. O iš tikrųjų jis yra baisus - įsivaizduokite kartuves su pakaruokliu. Esmė ta pati - mirties prietaisas ir lavonas. Kodėl jis tapo simboliu?

Nes tai mūsų natūros simbolis. Žmonijos, kuri dėl savo smulkių, kasdieniškų, egoistiškų, žemiškų interesų yra linkusi sunaikinti ir gėrį, ir jį nešančius žmones (taip taip, netgi fiziškai), nes jie yra baisiai nepatogūs ir materialistiniame pinigų, galios ir daiktų psaulyje niekam nereikalingi! Jėzus žinojo kas jo laukia, bet netgi žinodamas ir aiškiai suprasdamas kas jo laukia, neišsižadėjo savo idėjų, geresnio pasaulio siekimo ir nuėjo į mirtį (nors galėjo jos išvengti). Ir tapo mums gyvu priekaištu kiekvienoje bažnyčioje ar netgi kaip papuošalas ant kaklo - pasižiūrėkit, ką jūs darote. Aš įrodymas to, kokie jūs esate.

Knygoje autorius nusikelia į 33 metus, Romos Imperijos Palestinos provinciją, ir parodo mums Jėzaus pokalbį su Pontijumi Pilotu, valdžios žmogumi, Romos vietininku, kuris turi galių pakeisti Jėzaus likimą. Pontijus aiškiai mato, kad šis už „liaudies kurstymą“ (šiuolaikine kalba šnekant - revoliucinę, antivalstybinę veiklą) teisiamas kažkoks prasčiokas dailidė iš Galilėjos tiesiog yra naivus idealistas, galimai pamišęs, ir kalbasi su juo, aiškiai tarp žodžių duodamas suprasti, kad gali jo pasigailėti ir nepadėti savo parašo. Jėzaus idealizmas jam, karjeros žmogui, yra nesuprantamas (Pontijaus idealas - valstybė, Romos Imperijos galia ir karjeros galimybės, kuriomis jis labai sėkmingai pasinaudojo), bet Jėzaus atkaklumas jį intriguoja, o rimtos kaltės valdininkas jame nemato.

Bet Jėzus nepasinaudoja jam suteiktais šansais, nors aiškiai supranta, kad jie jam dabar yra duodami. Jis galėtų išgyventi, bet jokiu būdu nesutinka išsižadėti savo idėjų, aiškiai suprasdamas, kad jos patraukė mases ir tuo tapo pavojingomis labai didelėms jėgoms - ir Romos Imperijos valdžiai Palestinos provincijoje, ir vietiniams žydų religiniams lyderiams - fariziejams. Eiti prieš tokias stiprias jėgas visada, visais laikais, bet kokioje santvarkoje buvo pavojinga. Antivalstybinė veikla - taip būtų aprašyti Jėzaus poelgiai šiandieniniuose interneto portaluose. Kitas žmogus pasirinktų galimybę gyventi, išsižadėtų savo idėjų bent dėl akių, kad jį paleistų, tuo labiau žinodamas, kad netgi jį palaikiusi minia jau yra prieš jį ir ką tik jį sumušė Jeruzalės gatvėse. Bet... Jėzus to nedaro ir nesiekia išvengti mirties bausmės, vedamas kitų, žemiškam P. Pilotui nesuprantamų paskatų. Ir Romos vietininkas nusiplauna rankas, ką žinome iš Biblijos...

Viskas labai analogiškai įvyksta su Avdijumi Kalistratovu. Išmestas iš seminarijos, kur niekas nenorėjo net girdėti apie jo idėjas peržiūrėti religiją ir priartinti Dievą prie šiuolaikinių žmonių, Avdijus lieka absoliučiai vienas ir niekam nereikalingas. Bet jis nepasiduoda, pilnai įsitikinęs, kad jo misija - nešti žmonėms gėrį, daryti žmonės geresniais ir artinti juos prie Dievo. Ir nors prieš išmetant ir netgi atskiriant nuo cerkvės Avdijus yra perspėjimas fariziejaus... Ne, ne fariziejaus, o įtakingo cerkvės tarno, kad jo idealizmas žmonėms nė kiek nereikalingas ir tie patys žmonės jį ir sudoros, Avdijus vis tiek imasi savo tikslo - padėti paklydusiems žmonėms.

Jis tampa laikraščio korespondentu ir siekia aprašyti tais laikais TSRS jau kamavusią opią problemą - vis labiau plintančią narkomaniją jaunimo tarpe ir nelegalų narkotrafiką iš Vidurinės Azijos, kur jauni žmonės iš visos Sąjungos vyksta rinkti Kazachstane augančios narkotinių savybių turinčios tam tikros kanapių atmainos - anašos, ir rizikuodami gabena ją į didmiesčius ir uostamiesčius, siekdami užsidirbti didelių pinigų.

Avdijus imasi tiesiog beprotiškai drąsaus dalyko - infiltruojasi į anašos rinkėjų tarpą ir traukiniu iš Maskvos išvyksta į Mujunkumų stepės Kazachstane, ten kur auga anaša. Viskas tam, kad vėliau viską aprašytų spaudoje iš savo patirties. Ne karjeros tikslais, o siekdamas sudrebinti TSRS šia sensacinga informacija ir nutraukti šiuos baisius dalykus, išgelbėti tūkstančius žmonių. Be to, Kalistratovas turi ir kitą tikslą - atvesti sutiktas paklydusias sielas į doros kelią.

Deja, geri Avdijaus ketinimai atsimuša į realybės ir materializmo sieną. Kas tas Dievas, kai kartu vykstantis Petrucha iš Murmansko nelegaliai gabendamas narkotikus uždirba daugiau, nei jo broliai, sąžiningai triūsiantys statybose už poliarinio rato? Kas jam tos Avdijaus šnekos apie dorovę ir kažkokį jam nesuprantama Dievą, kai jis gali per du sezonus užkalti Žigulį, važinėti po miestą ir spjaudyti pro langą? O gal netgi tą naują Volgą, kur į Mersedesą panaši. Įsijungti kasetinį magą, važiuoji į restoraną lėbauti, nuperki bobai skudurų... O kam tas Dievas, kas jis toks iš viso?

O kam tos visos dorovės ir kažkokie Dievai nepilnamečiui našlaičiui Lioniai, kuris, Petios žodžiais tariant, be pinigų yra niekas, o su pinigais jis vyras - nori geria, nori valgo? Ir koks skirtumas, kad visas šis rizikingas biznis neša pražūtį ir tragedijas daugybei žmonių? Iš viso, kas apie tokias smulkmenas galvoja, kai yra dideli ir gana lengvi pinigai?

Po anašos rinkimo stepėse, Avdijaus misionieriška veikla nelieka nepastebėta grupei vadovaujančio Paties - Grišano, ir labai panašu, kad apie kartų vykstančio „popo“ keistenybes jam pranešė pats Petrucha (grįžta keistai pasikeitęs po pokalbio su Pačiu). Kaip ir Judas „pilietiškai painformavo“ valdžiai apie Jėzų.

Avdijaus pokalbis su Griša stepėje, prieš nelegaliai sustabdant traukinį ir su visu žolės krovinių sušokant į vagonus - tai netgi daugiau, nei Jėzaus pokalbis su Pontijumi. Pontijus - tik žmogus, karjeristas, nesuprantantis idealizmo, o Grišanas - tai tikras velnias, puikiai žinantis, kad eina prieš gėrį, prieš Dievą, bet vis tiek sąmoningai einantis šiuo keliu. Kaip ir biblinis Liuciferis, sąmoningai pasirinkęs kovą prieš gėrį ir tapęs Šėtonu (žydiška šio žodžio reikšmė - „prieštaraujantis“). Griša aiškiai pasako Avdijui „ko verta jūsų krikščionybė be manęs, be mano Iššūkio? „ ir apskritai, jis yra žymiai intelektualesnis, nei galima būtų pagalvoti. Grišanas puikiai supranta Avdijų, jo idealus ir siekius, bet vis tiek išlieka priešiškas jam. O tai jau yra blogis, pasirinktas ne iš kvailumo, naivumo, nežinojimo ar žmogiško silpnumo, bet sąmoningai!

Avdijui, kaip ir Jėzui, duodamas šansas - jis dar gali ramiai atsiskirti nuo būrio ir eiti savais keliais, niekas jo nelies. Bet Avdijus, kaip ir Jėzus, nė kiek nenori išsižadėti savo idėjų, puikiai suprasdamas, kuo visa tai gresia. Grišanas pažada nesikišti į tai, kas vyks (nusiplauna rankas) - bandyk, perauklėk tuos vaikinus, atvesk juos į doros kelią. Jeigu tau pavyks - aš pasitrauksiu.

Ir viskas baigiasi taip, kaip ir reikėjo tikėtis - kai prekinio traukinio vagone Avdijus demonstratyviai išmeta jam pasiūlytą žolės suktinę pro duris ir įsiutęs ima kratyti savo sunkiai surinktą anašą į lauką, kviesdamas ir kitus pasielgti taip pat, nutraukti ryšius su purvina praeitimi, atgailauti ir pasikeisti - jis žiauriai sumušamas ir išmetamas iš važiuojančio traukinio, narkotikų gabentojams išsigandus, kad „popas“ juos įduos policijai. Ko gi kito galima buvo tikėtis? Misija nepavyko. Grišanas nesikišdamas, kaip ir žadėjęs, ramiai stebi viską iš šalies - yra kam sudoroti gėrį ir be jo, kam jam teptis savo nuplautas rankas?

Bet prie geležinkelio likęs gulėti Avdijus, stepių lietaus atgaivintas, išgyvena (prisikelia). Jam duotas antras šansas pasveikti ir gyventi. Deja, žmonės nebūtų žmonės, jeigu eilinį kartą nesusidorotų su gėriu: sunkiai surinktos Kalistratovo medžiagos niekam jau nebereikia, nes „TSRS narkomanijos nėra“ (įvaizdis, savaime aišku, yra svarbiau nei tūkstančių narkotikus vartojančių žmonių gyvenimai), o vėliau įvykusi antroji Avdijaus misija - antrasis atėjimas, baigiasi absoliučiu fiasko:

Kalistratovas vėl atsiduria Mujunkumuose, kur su visu žmonių rūšiai būdingu brutaliu žiaurumu vykdomos laukinių antilopių - saigų skerdynės. Saigų būriai malūnsparniais varomi, priverčiami supanikuoti, po to šaudomi už „Uazikų“ pasislėpusių šaulių, o privažiavus sunkvežimiams, gyvūnų lavonai sumetami į priekabas ir vežami tolesniam apdirbimui - juk reikia įvykdyti planą, aprūpinti žmones mėsa, o čia tokie neįsisavinti ištekliai. O kadangi už tokį darbą gerai mokama - norinčių pasimurkdyti kraujyje atsiranda į valias.

Be to, šaudyti ir žudyti žmonėms dar ir linksma! Tuo labai aiškiai įsitikina vilkė Akbara, kai saigų būryje į ją, bėgančią nuo klaikaus žmonių sukelto pavojaus ir brutalaus nusistovėjusios gamtos tvarkos išdraskymo, šauna vienas vyrukas, bet pataiko ne į ją, o į jos vaiką. Ar jis šaudamas tikėjosi iš vilkų mėsos kažkokios praktinės naudos, buvo labai alkanas? Tikrai ne! Viskas dėl to, kad žudyti linksma! Kam gi jis po taiklaus šūvio džiugiai kratė į viršų pakeltą šautuvą? Ir kam malūnsparnių pilotai kvatojosi, saigų būryje pamatę pamokoje bėgančius vilkus - „čia jums ne Na Palauk! „. Alkani, neprivalgę, neturintys kitos išeities kaip vilkai, kuriems pačios gamtos nulemta ką nors susimedžioti ir suėsti? Ne. Nes lieti kraują jiems patinka!

Pirmą dalį baigiau, bus ir antra. Per daug aktualus kūrinys, kad būtų galima apsiriboti trumpu tekstuku.
2019-12-29 04:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 10:42
bitute rainoji
Nuoširdžiai tariu - tokia esė akių negadina, o žmogui leidžia apie daug ką pamąstyti.
Dėkoju JUms.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 03:28
Mužik Super Star
Labai dėkui, smagu matyti parekomenduotą! Reiškia, ne pačią prasčiausią knygą aprašiau :D

Antra dalis jau yra. Gero skaitymo!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-30 01:17
bitute rainoji
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą