*022912242019

Ko manais nori miške?
Už brolius, virtusius Kalnu?

***
Šie du tekstai yra apkeisti vietomis. čia šiaip dėl jūsų.
Bet gal ir gerai.
Beethoven - Piano sonata n 14 op 27 n 2 Annie Fischer 1977-1978
Čia šiaip visiškai nuostabu. bet skaityti ir klausyti reikia nakti. Žinau, Jums čia kaip rytinis laikraštis, arba oi. (labanakt), nes jau šianakt su kūriniu done - tai susikaupkim vakarienei - neėskim artimo ir suveskim sąskaitas, o po vidurnakčio - kai jau vėl leis - laukiam, kol prabils gyvūnai. lt* sėkmės



***

Tiek metų bėga,
bet vis suprasti negaliu,
kodėl vėl naktį,
vėl į kitą
krantą atėjęs~
vėl ~ žvelgiu.

ir netai stebūklingai rodos žvaigždės,
ne liūlia miškas ~ tarp pušų,
lyg ne ir žvėrys. o
horizontas,
atskirtas vėluojančiu ledu.

O čia nei deivės, nei tai milžinai ir laumės
nepaaiškins,
nei kelio, nei tikslų.
o aš ne vienas, nes kiek jau kartu,
Veidas sukas pavogtu žvilgsniu.

galbūt nereikia nusilenkti,
nors piktą tai išvis šiukštu.
vien atsidavus širdies balsui
sustoja pačios pėdos ties kraštu.

- Į ką žvelgi? teiraujuos vogto žvilgsnio
- ir m a r i o s ~ žvelgia į mane.

laimingi. ką bepridursi. laimingi
ir vėjas slysta kiaurai.

- kur?


022312242019

***


Šiandien gal ir vėl per daug kalbėjau,
O gal per mažai klausiau,
ir gal per daug jau mačiau,
ir per tuščiomis ištiesų
pats visko ragavęs grįžau.
Toks jau tas jauniausiojo tėvo vaidmuo.

Iš kur gimsta angelai?
tekstu klausiu, nes jaučiu, kaip greita manosios
mintys nukrypsta. Kaži kur ten, kur ne šventės.

ir grįžtu tada čia į mišką.
čia į rūką ir tamsą tūką neperveriama spinduliu. čia
ir tik žingsniu pažįsti kelią, nes jeigu tik abejosi, taip ir liksi, čia
Tiesa, mes ėjome dviesia ir tiesiai prie Ąžuolo.
atėjome visai netiesiai, bet tokie pat būta ir Ąžuolo atsakymai,
kur nė nesusimąstėm galį užduoti valandėlei nutilę.
Šis miškas visai neromantiškas. Jame knibžda žmogaus (mūsų ne).
ir žengiant eglynu, tik prasiskina išknista plaza, giles metusio Ąžuolo.
Taip, prie jo teko dar kart sugrįžti, tačiau į patį pasaulio kraštą kelias buvo užkirstas
dvi raudonos šviesos dešinėje, dvi geltonos kairėje, o mes sukam atgal keliu į Pielikio prieplauką. mus pasiveja du driftuojantys jauni šetonai, nuo kurių tenka bėgti į saujo dydžio dykūmą ir susiliet su rūku, tamsa.
Mes jų laukėme. Iš ties gan ilgai. Stebėjome, pažinome įpročius, kol žengėme įsijungę šviesas. tiesiai, pro, atgal į mišką. Ir daug klausimų būta, apie tai kur išties mes (situaciją), kodėl ir kas nutiks. Ir čia gal vėl perdaug kalbėjau, nors dar nutuokt negalėjau ką rasim grįžę garaže.
Svarbiausia tai, kad kai sėdėjom prie būrio. Ten kur rodės vienintelė saugi pastogė zonoje - vietą, ateityje matėme (aš tikrai mačiau) it utopinį sapną.
Dėl kurio miškas dar labiau knibždės žmonių. Bet žmogus irgi gyvūnas.
Mums gi pavyko.

Tad konpensuojant ūkanas, Serkinsas prie mano darbo stalo jau kūčių paryčiais - deklamuoja „pilnaties“ sonatą.

ir apie tai nėra daugiau ko pasakyti.
nebent poezija. nebent.

***