Prisiminimai

Nosis pajuto pažįstamą obuolių kvapą, ir kojos pačios pasuko sodo link. Keista: kvapas yra, o medžiai pliki, nukritusių obuolių taip pat nesimato. Gal kas nors verda obuolienę? Apsidairiau. Artimiausia sodyba už gero kilometro.
      – Labas, – pasigirdo vaikiškas balselis.
      Atsigręžiau. Nežinia iš kur po obelim atsirado mažas berniokėlis nutrintais rūbeliais. Jis godžiai graužė obuolį.
      – Kas tu? – paklausiau nustebus.
      – Tavo vaikystės kvapas!
      Prisėdau šalia ir žiūrėjau į valgantį vaiką. Nutraukiau odinę pirštinę nuo metalinės plaštakos, pavarčiau delną ir pagalvojau: „Negi robotai irgi turi vaikystę? ”