Pro medžius šmėkščioja bėgantis žmogus. Bėga vis atsigręždamas atgal, tačiau nesustodamas.
Susipažinkit – tai Antanas.
Ir bėga jis jau seniai, nes kvėpavimas pasidaręs nelygus ir žingsniai jau sunkūs. Visas permirkęs prakaitu, nors dar tik vėsus pavasario rytas.
Į ką jis žiūri atsisukęs sunku pamatyti, nes kylanti saulė verčia prisimerkti, o akys nuo šviesos pradeda ašaroti. Todėl kelis kartus sumirksėjęs turiu nusisukti.
Galbūt jis sportuoja. Tačiau kodėl taip gręžiojasi atgal? Kaip ten bebūtų – jis prabėga ir pasukęs už kampo dingsta.
Ir tada pro tuos pačius medžius pradeda šmėžuoti kiti bėgantys vaikinai. Jie atrodo tokie pat pavargę. Nors vienas jų bėga labai lygiai kvėpuodamas..
Ir man pasidaro aišku, kodėl Antanas tiek gręžiojosi. Juk mes visi taip darome.
Taigi Antanas bėga. O, tiesą sakant, kas jam belieka, kai einant gatve išgirdęs klausimą „Ar turi dvidešimt centų paskolint?“, atsakai: „Ne. Net jei ir turėčiau – tokiam ožiui neskolinčiau“. Ir kai pasukęs galvą pamatai dar šešis tokius pat ožius, kurie stojasi ir pasuka link tavęs. Kokia pirma mintis? Kviest policiją?
Turbūt ne. Pirmiausia pasileidi į kojas, net nespėjęs apmastyt kur bėgsi. Nes savo sveikatą labai brangini ir nenori, kad toks rytinis išsiblaškymas tau kainuotų lūžusius kaulus.
Taigi Antanas bėga. Prabėgęs kelias gatves ir padaręs keliolika posūkių, jis pradeda jaustis saugus, ar bent jau nebe taip arti pavojaus ir sulėtina žingsnį.
O aš matydamas tą visai neuždususį vaikiną, įsivaizduoju, kas bus toliau.
Jis pasiveja Antaną, kerta per kojas, Antanas ištiesęs rankas griūna, pribėga kiti ir pasipila smūgių kruša. Galiausiai pasirodo nusiplūkęs storuliukas ir Antanas, truputį kilstelėjęs galvą, pamato atskriejančią bytą, po kurios neatsimena nieko ir gulėdamas ligoninėj nesugeba nupasakot užpuolikų išvaizdos.
Todėl aš paimu telefoną ir skambinu policijai. Visai įmanoma, kad nors vienas ekipažas bus netoliese ir Antanui nereikės labai kentėti.
Pabaigiu gert arbatą ir einu ruoštis į darbą. Rytoj bus įdomiau skaityt rytinį laikraštį.
"Pro medžius šmėkščioja bėgantis žmogus"- pavydėtinai gera pradžia. Ir po to viskas eina kaip iš pypkės, skaitai ir skaityti gera. Tik anot mano asmeninės nuomonės, nereikėjo paskutinių dviejų sakinių, pakvipusių pretenzingumu ir nejautrumu kalbai. O situacija perteikta- liuks. Puikus tekstelis.
Nežinau, ar tai stiliumi vadinasi, tačiau patiko problemos pateikimo būdas (kaip dabar madinga sakyti, neblogas sprendimas). Kalba, kaip visada, neišbaigta. O žinojimas daugiau apsunkina vertinimą ;)
makalioshe......totali....
Pro medžius šmėkščioja............
Susipažinkit – tai Antanas. ....Ir bėga jis jau seniai.......Ir man pasidaro aišku, kodėl Antanas tiek gręžiojosi.........Prabėgęs kelias gatves ir padaręs keliolika posūkių, jis pradeda jaustis saugus, ar bent jau nebe taip arti pavojaus ir sulėtina žingsnį.
.................įsivaizduoju, kas bus toliau. .........Todėl aš paimu telefoną ir skambinu policijai............
hmm,jei zhinai,kad tai Antanas,tai ko zhiuri,shktelk,padek pazhystamam.....ish kur ten tiek medzhiu,kad jis tik shmekshchioja??.......parkas???...seniai bega....tada ne,neparkas.....byta??... o kodel ne kliushka????
kazhkaip labai padrika ir kelia daugybe klausimu......