*173812102019

Boris kalba apie laisvę.

Ežere,
O kur tu?
Ir rūkas,
Kur samanas glosto,
Kol pėdos ne mano,
sapne neliečia žalio paviršiaus.

Ežere,
Kada tu,
pradėjai savo kelionę
atgal,
Ežere, iš kur kalnas,
Ežere, iš kur dykuma,
ir pušys,
ir akys, kuriose augs
gėlės?

Mano brolis išėjęs į kelią,
Niekada nebegrįžo.
„O koks džiaugsmas didis, tėviškame“ veide nesuspindės,
kai pats kaip sūnus ir brolis, figūroje tėvo
Neturiu dėl ko pagalvot,
jog netikėtai ištars,
bent mintyse:
sugrįšiu.

Paukštis,
padangėje
taikosi
žemės

ir pačios pušų viršūnės byloja apie
galimybę naujai pradžiai.
Kas esi tu? mano mielas drauge,
Kas esi tu? kurio rankose kūrinys.

ir Dievas davė, Kleopui pasiek mažiau seklius vandenis.
Kol kopos. Dar snaudė.
Dugne.


Ten pats sakė esti indas.
Ten pat, rodos, randas proga šį
surast.

***


Svečias atsibudo pievoje.
Aplink lėtai lėtai ganėsi gyvūnai.
žolė buvo nupiešta, dangus nulietas,
O pušys it iš Šiškino paveikslo pasiskolintos.

Žemė bylojo
Amžinybę neliesti plotai
dumblu apėję akmenys,
marmuras ir keramikos šukės

giedojo ir paukščiai
o pakabinta saulė dažė
minkštai baltas skliauto dėmes.

-Čia sodas? pagalvojo Svetys.
Tačiau vėlei nebūta kam atsakyti.

Horizontas slypėjo užu kamienų,
tačiau akimis lydint darėsi aišku,
jog Kalnas platus
ir nežinia į kurią pusę.

***


















173712102019