bj

Nakties dangus virš dykumos auksinės.
Apleistas miestas, kupinas prisiminimų
Ir vėjo blaškomų šešėlių. Akmeninės sienos storos.
Ir vaikšto tarpu vėlių basomis
Barbora.
Ir viskas šioj visatoj basa, žiūrint Dievo akimis.

Tarp mūrų ji ant kelių,
Ant smėliu nupustytų marmuro plytelių,
Tame geltonam apleistam mieste, 
It tūkstančiai nepridengtų ir nekaltų mergelių,
Kurios vos išsilaiko juodame skliaute.

Aklinom erdvėm apjuostas,
Pasaulio akimi apšviestas,
Guli bronzaspalvis miestas.
Ir mokosi paguosti
Švelnius riešus, varžomus grandinių.