„Taškeliai“

Kaip ir kiekvieną pavasarį pražydo gražusis sodas ir pažadino snaudžiančius jo gyventojus. Vėjui įsisupus į obelų ir vyšnių šakas pievelė pasidengė minkštais žiedlapių patalais. O jų kvapas kaskart pūstelėjus vėjui keliaudavo toli, toli vis džiugindamas daugiau ir daugiau šios žemės gyventojų. Kartais vėjas  pūstelėdavo dar smarkiau, numesdamas ir vieną kitą žaliąjį lapelį. Ne iš blogo jis taip, jis šitaip ruošė medžius sunkesnėms dienoms, kurių kartais irgi ateidavo. Labiausiai vabaliukai bijojo lietaus, nes ir jiems plaukti nebuvo lengva, o ir sušlapti retas kuris mėgo. Lietaus lašai šaltesni nei rasa, todėl vos tik dangau prakiurus visi susirūpindavo ir įsisupdavo į lapus jam pralaukti.
Tačiau šiandien niekam negrėsė lietus. Diena buvo šilta, o ir gyventojai neturėjo kada rūpintis, kai tiek darbų jų laukė! Vieniems reikėjo kiemą išvalyti, kitiems namus palopyti, o seniesiems aptarti kaip gi praėjo žiema. Todėl  įdėmiai žiūrint  įmanoma pamatyti kaip vis tai šen tai ten mažiesiems gyventojams bėgiojant žiedlapiai pievelėje sujuda. Štai ten nubėgo skruzdėlytės ir nuo jų net vyšnios lapelis suvirpėjo! O žiogui šokant šis prilipo prie kojos ir kartu pakilo į orą. Kiti užsimiršę džiaugiasi šiluma ir uosto nukritusius žiedlapius.
Tačiau neilgai trukus nuotaika pasikeitė. Atsklido po pievą žinia, jog Boružėlę užplūdo liūdesio debesėlis. Sukruto pievos gyventojai ir nutarė, jog reikia tą debesėlį nuvyti, negalima jam leisti kankinti Boružėlės! Susibūrė visi taip kad net pasklido garsus šnaresys, kurį greitai nuramino visų vadovas – Žiogas:
- Seniai nebuvo pas mus šio klajūno... Tačiau turime nuspręsti kaip jį iš čia išprašyti. Ar kas nors turite pasiūlymų?
- Bet tai neįmanoma! Jis mus užklups ir nebepaleis! – sucypė Pelytė ir paspaudė uodegą po savim.
- Ramiai, ramiai! – sudrausmino Karkvabalis. –Turime visi pamąstyti ką reikia daryti. Ir beje, gal kas matėte Boružėlę?
Minia nutilo ir prasiskyrė. Į priekį išėjo Boružėlė:
- Aš čia, - liūdnai tarė ji.
Visi tylėjo, todėl prabilo Žiogas:
- Boružėle, kodėl tau liūdna? Kas nutiko?
- Aš... – tyliai sumurmėjo ji. – Aš bijau, kad mano taškeliai gali nusiplauti. Vėjas vis labiau pūsteli ir aš nenoriu lietaus. Nes juos dar tik du turiu ant sparnelių, todėl jei jie nusiplaus aš nebebūsiu aš. Aš tada būsiu labiau panaši į braškę... – šniurkštelėjo nosimi.
- Boružėle, neabejoju kad lietus nėra toks blogas ir tavo taškelių nelies. Tačiau kodėl tu taip manai? – paklausė vadas.
- Aš sapnavau, kad taip nutiko... – atsakė ji.
- Mes neleisime jam tavęs liesti! – sukruto skruzdėlytės. – Mes apsaugosime tave! Pažadame.
Boružėlė joms padėkojo ir paklausė:
- Tačiau kaip?
- O jeigu mes Boružėlę paslėptume? – paklausė Karkvabalis. – Lietus jos neras.
- Mūsų pieva nėra didelė, neturime tokios vietos... – nepritarė Žiogas.
- Tada gal pakvieskime Lietų pasikalbėti? Juk turi pavykti susitarti.
- Tačiau mes neturime ko jam pasiūlyti.. – atsiliepė choru skruzdėlytės.
Likusieji gyventojai susimąstė ir nutilo.
- Siūlau paklausti medžių patarimo, jie didesni ir išmintingesni, - pasiūlė Sliekas ir visi pakėlė galvas.
Pirmoji atsiliepė Vyšnia:
- Negaliu nieko patarti, bet sapnais tikėti nevalia. Aš dažnai sapnuoju, kad virstu paukščiu ir pažeriu žiedus ant ežero nudažydama jį baltai. Tačiau to niekada nesugebėsiu padaryti. Žarstau savuosius tik po šią pievelę. Nesijaudink, Boružėle, Lietus nėra pavojingas. Priešingai – jis draugas. Mano žiedai tokie balti ir kvepiantys, nes būtent juos ir globoja jis.
Obelis pritarė jaunajai vyšniai:
- Jei nenorite tikėti, ką ši pasakė, išbandykite patys. Nebereiks bijoti, o ir visam laikui įsitikinsit. Paukščiai kalba, jog rytoj sulauksim jo svečiuose, geriau būkit pasiruošę.
Sulingavo senoji Obelis ir užsimerkė, o pievos gyventojai dar vis užvertę galvas žiūrėjo į dangų sekdami jame plaukiančius debesis.
Galiausiai Žiogas vėl prabilo:
- Taigi, nusprendžiau, jog klausysime mūsų sodo išminčių. Palauksime Lietaus ir matysime. Tačiau prieš tai pagaminsime Boružėlei nedidelį paltuką! Jis apsaugos jos taškelius.
Kaip tarė taip ir padarė. Greitai naudodami žiedlapius mažieji gyventojai išmatavo Boružėlę. Skruzdėlytės sukirpo Karkvabalio atneštus lapelius ir sulipdė medumi. Boružėlė vis dairydamasi į savo sparnelius šypsojosi ir dėkojo. Po mažu baimės šešėlis ėmė trauktis.
Kitą dieną pieva tikrai sulaukė Lietaus. Boružėlė sunerimusi tupėjo po lapu lašeliams vis stipriau dunksint į žemę. Tik staiga vėjui pūstelėjus jos priedanga pradingo ir Boružėlė liko ant pliko lauko. Dar kartelį jam pūstelėjus neteko ir paltuko, mat sudrėkus jis atsilaisvino. Susigraudino mažoji ir jau norėjo verkti, tačiau išgirdo Lietų sakant:
- Nebijok mažoji sese, aš nieko tau nepadarysiu. Prašiau vėjo patraukti visas kliūtis, kad galėčiau įrodyti tau, jog neketinu pakenkti. Aš kaip ir tu – šios žemės dalis. Visi mes esame susiję, vienas kitam padedame, stengiamės kuo mažiau pakenkti. Aš auginu žolytę, kad jūs čia galėtumėte gyventi. Laistau medžius, kad jūsų namai turėtų priedangą ir semtųsi iš jų išminties. O jei per daug prakiūru – Vėjas man padeda ir viską ištaiso džiovindamas. Atmink, jog negaliu atimti iš tavęs to, kas tu esi. O tu, graži ir jauna Boružėlė, kuri reikalinga visiems šioje pievoje. Niekada nebijok, jog kažkas atims tavąjį „aš“, nes tai yra turtas, kuris priklauso tik tau.
Boružėlė klausė ką lietus jai sakė ir su džiaugsmu purtėsi sušlapusius sparnelius ant kurių vis dar buvo du juodi taškeliai! Padėkojusi lietui šūktelėjo:
- Mano taškeliai yra mano! Niekas jų neatims, draugai!
Subėgę kiti gyventojai džiaugėsi matydami, jog Boružėlės daugiau nebekankina liūdesio debesėlis. Tokia gražia proga lietus ir saulė sumaišė spalvas danguje nupiešdami vaivorykštę!