Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Turėjo Čingis-chanas penkis šunis. Vyriausias šuo buvo vardu Čin, jaunesnis – Gin, kitas – Cha, ketvirtas – Nas, o penktas buvo bevardis. Čingis-chanas labai mylėjo savo šunis. Dažnai jo kaimelį, jo jurtas užpuldavo vilkai, o šunys juos išvydavo į miškus.
Sėdėjo Caras rankas sudėjęs, laukė Carienės, kuri kažkur prapuolė. Į salę įžengė Rasputinas, švilpaudamas Rusijos himną. Po kelių sekundžių įėjo ir Carienė. Atseit atskirai nuo Rasputino atėjo. Caras, pamatęs tokią nevykusią apgaulę, nusisuko. Rasputinas ir Carienė nuleido galvas. Rasputinas išėjo iškart, o Carienė iš įpročio po kelių sekundžių. Caras toliau laukė. Staiga išgirdo riksmą. Tai sodininkas įsilipęs į obelį rėkė “Noriu moters!”. Pažiūrėjo pro langą Caras, pagailėjo ilgamečio rūmų darbuotojo, pakramtė barzdą, įkvėpė šiek tiek pro uždarytus langus prasiskverbusio pavasario oro. Pagalvojo jis kažką malonaus, bet prisiminė Vladimirą Iljičių, ir čia nepaisydami siautulingai žydinčio Gegužio, sode medžiai numetė lapus. Galvojo, galvojo Caras apie visus blogus dalykus, apie valstybės reikalus.
- O kad kas mane išvaduotų nuo šių minčių,- pagalvojo Caras.
- Noriu moters! –suriko sodininkas, bet ir tai nepadėjo Carui.
Čia įėjo Rasputinas. Caras atsisuko, nužvelgė susirūpinusiomis akimis tą.
Viską puikiai supratęs, Rasputinas apsisuko, parodydamas Carienei, kad eiti paskui jį neverta, ir išėjo pats.
Pasigirdo šūviai ir stiprus šurmulys. Caras žvilgtelėjo pro langą, bet tenai nieko nepastebėjo, išskyrus tai, kad sodininko ant medžio jau nebebuvo. Caras išsitraukė savo senąjį auksinį laikrodį, pasikrapštęs nosyje visą iš ten ištrauktą masę užlipdė ant laikrodžio nugarėlės ir paslėpė jį kišenėje.
Caras užmigo. Jis sapnavo, kaip griūva jo “Carystė”, kaip valstiečius išveža į nelaisvę, kaip kaukia Čingis-chano šunys.
Caras pabudo.
- Tėveli, tėveli! –šūkaliojo ratais lakstydamas Caro sūnus. -Papaša! Kur
mamytė?
- Nėra mamytės, -pusiau piktai, angelo balsu ir nuleistomis mamuto akimis
tarė Caras. –Vsio! Nėra motinos!
Bet čia Carui šmėkštelėjo puiki mintis: “Nuteisti Rasputiną ir atgauti žmoną!”.
***
Buldinkšt! Nuvirto durys ir sargybiniai nedelsdami čiupo Rasputiną ir nunešė į požemius.
- Kodėl jūs mane uždarote šioje skylėje? Kuo aš prasikaltau? Nu, Care!
Palauk! –riaumojo Rasputinas, bet sargai jį tiesiog ignoravo ir užvanoję lazdomis per kojas ir per galvą, paliko gulėti.
Vargais negalais Rasputinas sulaukė vakaro, kuomet prasidėjo lankymo
valandos. Čia atėjo Caras ir tarė:
- Cho, cho! Pakliuvai, meiluži. Dabar tu sėdėsi čia... Dabar ne tu Carienę
dulkinsi, o aš tave dulkinsiu!
Rasputinas nuleido akis kaip penktasis Čingis-chano bevardis šuo.  Čia Carui
pro akis prabėgo kažkokie keisti prisiminimai arba nesveikos fantazijos. Rasputinas stebėjo, kaip Caras palieka požemį.
Po kelių akimirkų kameros duris atidarė Carienė ir pripuolusi prie Rasputino ėmė graudžiai raudoti, padėjo galvą ant peties.
- Na va,-liūdnai kalbėjo ji, -Caras mus įtaria.
- Reikia man atgal į Tundrą važiuoti?
- Ne. Aš tave paslėpsiu pas gerą draugą Filipą, senąją mano meilę.
Tačiau tas Filipas buvo ir Caro geras draugas. Kadaise, kai jie buvo jauni
pedantai, abu iki ausų buvo įsimylėję dabartinę Carienę. Bet vienos mergaitės padalinti berniukai nesugebėjo. Jie pagal senas tradicijas surengė duelę. Žinoma, jaunasis Caraitis Nikolajus laimėjo dvikovą ir išėjo namo, palikdamas Filipą gulėti kraujo baloje, vidury miško ir laukti medikų pagalbos. Laimei, medikų komanda buvo labai operatyvi ir viską greitai suparalyžiavo.
***
“Mūsų medikų komanda buvo labai operatyvi ir viską operatyviai suparalyžiavo. Grafas Filipas gali judinti tik dešinę ranką” – skaitė Caras laikraštyje, kuris buvo išspausdintas dar paties jaunystėje, ir didžiavosi savo meistriškumu. O tuo metu Filipas savo rūmuose bandė susidoroti su kitu pretendentu į Carienės širdį. Virėjai ir padavėjai nešė Rasputinui įvairias vaišes: užnuodytą sriubą, užnuodytą šnicelį, užnuodytas salotas, užnuodytas bandeles, užnuodytą vyną ir užnuodytą degtinę. Tik va, pamiršo jis užnuodyti miško uogas. Tylėjo, meldėsi Filipas, kad tik tas barzdotasis uogų nepaimtų. Žiūrėjo Rasputinas į uogas, žiūrėjo ... ir paėmė bandelę...
- Ačiū Dievui! –pagalvojo Filipas. –Bandelės ir arkliui užtektų.
Iš tiesų Rasputinas kirto bandeles kaip arklys ir kai lėkštė buvo beveik tuščia jis
ėmė žvilgčioti į uogas. Tatai pamačiusiam Filipui ėmė timpčioti suparalyžuota lūpa, tačiau susitvardęs jis įpylė Rasputinui vyno.
-Cha cha, -pagalvojo grafas. -Tos taurės užtektų ir drambliui.
Iš tiesų Rasputinas gėrė vyną, kaip dramblys. Kai taurė buvo beveik tuščia, jis iš
po jos žvitriomis akutėmis žvilgčiojo į uogas.
Filipas sėdėjo abstulbęs ir suparalyžiuotas.
Rasputinas ištiesė ranką link uogų, bet ... Filipas sušukęs “Gana!”, savo
dešiniąja ranka ištraukęs pistoletą, iššovė į svečią. Rasputinas susiėmė už peties ir greitai, pasiėmęs saują uogų į kišenę , išbėgo pro duris. Grafas, viena ranka sukdamas vežimėlio ratą vijosi Rasputiną, karts nuo karto sustodamas ir šaudamas. Peršovė jam koją, ranką, nugarą. Rasputinas neapsikentęs pliūkštelėjo į Nevos vandenis.
“Mūsų operatyvūs žvejai operatyviai sužvejojo Rasputino lavoną, o mūsų
operatyvūs teismo medicinos ekspertai operatyviai perskrodę kūną išsiaiškino mirties priežastį. Pasirodo, auka mirė užspringusi miško uogomis,” –patenkintas skaitė laikraštį Caras.
O tuo metu grafo Filipo viloje ... pasirodė Carienė ir rėkdama “Kaip tu galėjai? Tu žmogžudy! Šunsnuki” tampė Filipą vežimėlyje po kambarį.
- Tekėk už manęs ...-nedrąsiai ištarė Filipas. O štai tada Carienė visiškai
užsiuto, ir, nustojusi mėtyti jam į veidą uogas, susiradusi ant grindų kažkokią metalinę dėžę, užvožė ja invalidui per makaulę. Suknežinusi jam ranką ir išstūmusi jį į lauką, tarė:
- O dabar, tu, invalide žudike, patirk tai, ką patyrė Rasputinas.
Carienė švystelėjo grafui į burną saują uogų ir nustūmė jo vežimėlį į upę.
***
Tyliai, kaip stirnaitė, grakščiai, uždarė rūmų duris Carienė ir tamsoje nutipeno koridoriumi. Čia įsijungė šviesa ir Carienė išvydo fotelyje sėdintį Carą:
- Kur buvai, Šliūcha? –užbaubė Nikolajus II. – Ach, tu pastumdele! Dar ir
žudyt pradėsi? Šeimos garbę juodinsi? Maža to, kad sūnus serga, dar tu pradėsi šposus krėsti!
Caras daugiau nieko nesakė. Jis išsitraukė savo Carišką špagą ir dūrė Carienei į
papilvę.
- Uf! –baisiai suvaitojo Carienė, po truputį krisdama žemėn ir bandydama ištraukti  špagą iš Caro rankų.
Caras mato: Carienė klūpsčia vaitoja. Aplinkui ratus suka Čingis-chano šunys,
po truputį kildami aukštyn ir pradingdami. Kai šunys visiškai išnyko, Carienė jau gulėjo užvertus kojas.
Caras stovėjo išdidžiai ištraukęs špagą. Karts nuo karto pasisukdamas, tarsi gindamasis nuo karts nuo karto pasirodančių šunų.
- Čin –gis – cha – nas,-nudūrė keturis Čingischano šunis Caras ir čia jis atsibudo
Jurtoje.
- Tu mane šaukei? –paklausė Čingis-chanas.
- O, ne aš tikrai nenorėjau jūsų trukdyti,-ištižo Nikolaujus.
- Gerai. Aš galvojau, kad kvietei,-pasakė chanas ir čia Nikolajus atsibudo savo
krėsle. Po kojomis gulėjo Carienės lavonas, o hole girdėjosi stiprus beldimas. Caras ėjo link durų galvodamas:
- Kas tai galėtų būti? Gal Rasputinas? Ne, jis jau išskrostas. Gal Filipas? Ne, jis jau
galutinai suparalyžiuotas. Gal Carienė? Ne, aš gi pats tą šliūchą nudobiau.
Atidarė duris Caras.
Čia stovėjo žemaūgis pliktelėjęs vyras ir tuoj pat išsitraukęs pistoletą tarė:
- Leninas gyveno, Leninas gyvena, Leninas gyvens ... o Caras mirs!
Nikolajus pabudo Jurtoje, kur sėdėjo Čingis-chanas.
- Aš tavęs nekviečiau,- pasiteisino Nikolajus.
- Užtat aš tave kviečiau. Tu nudūrei mano šunis Čin, Gis, Cha ir Nas, bet pamiršai
bevardį, todėl dabar turėsi su juo susikauti.
Čia išoko gūvus buldogas slidžiom ausim ir suvalgė Carą.

БОЖЕ, ЦАРЯ ХРОНИ. АМИНЬ …

Denisas Melnikas,
Mantas Čižas
2002-09-06 15:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-08 23:46
Denisas Melnikas
CHaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa.:D
Aš idiotas.
Eikit šikt :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-18 07:33
Denisas Melnikas
...tai kad aš ir nelyginu. Man patinka Tolkien'as. O tu tik bandai mane užsipulti ir nusišneki.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-17 12:42
Kraupiai geras zhmogus
zhiuriu nepraleidi progos saves palygint su Tolkinu. kuklumas gi ..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-10 19:22
Denisas Melnikas
CHI CHI CHI.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-10 19:15
viena skruzdėlė
na, achiu bent uzh tai, kad mums negresia trys tomai}:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-10 18:26
Denisas Melnikas
Cha cha. Mažai ką trumpame išsakysi...
Vistik nuotykiai ar fantastika niekad nebūna trumpi. Aš, žinoma, tikrai neplanuoju rašyti kokias 3 knygas kaip "Žiedų valdovas" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-10 17:28
viena skruzdėlė
Denisai, o davai rashyk trumpa?:) gal siuzhetas bent atsiras...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-09 20:54
Denisas Melnikas
Tai vat, kad rašau dabar tokią fantastinę-nuotykinę balabaiką ilgą. Nežinau kada užbaigsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-09 20:40
Odinas (gerute mergiukste)
nu tai nafig humora rasai? gal paieskok talento kitoj srity?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-09 17:46
Denisas Melnikas
Oi oi, namoku as humoro rasyti, BOBA TU SENA. O gal tu tiesiog nebeturi to jausmo, kai kiekvienas tavo komentaras yra "Nejuokinga / Banalu / Neidomu / Ir t.t..."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-09 17:03
Odinas (gerute mergiukste)
nejuokinga. kur tavo humoro jausmas, kudiki tu?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą