Paprasčiausių tau žodžių niekad neužteko,
Kad kalbėtum vien esmę trapiosios būties,
Kai juodžiausi tau krito šešėliai ant tako,
Kai meldei, kad priglaustų tamsybė nakties.
Kai ieškojai vien prieblandoj amžino rakto
Nuo gyvybės, stebuklo, dangaus ir mirties,
Kai krūtinėj iš nerimo daužės ir plakės,
Šviesuliai tau žadėjo likimą žvaigždės.
O būtis – ji tik bėga ir bėga, ir bėga
Tartum laumė rasotai laukais ir miškais,
Nežinojai tada dar, kad nieko nelieka,
Ir visa ištirpsta su ryto gaidžiais.
Nors ranka dar virpėdama siekia ir siekia –
Kas nei žus, nei per amžius niekad nepraeis.
oi, tie rasoti ryto gaidžiai...
laimė būtis bėga tave pralenkia šviesmečiais
pašviečiu sau kai šunį vedžioju
pakeliu pakumprių išlaužos galvą
žvaigždės savo vietose
viskas gerai
Paskutinė eilutė skambesį sugadino. Aišku, tai mano asmeninė nuomonė, bet ją iš viso pašalinus, paskutinio dvieilio funkciją ir norimą perteikti kūrinio akcentą pilnai perteiktų ir vieną eilutė "Nors ranka dar virpėdama siekia ir siekia". Būtų išlaikytas pasirinktas rimavimas.