Silencio

SILENCIO

Pro butaforinį pensne Grafo La Del Barijo stiklinė akis spindėjo lyg grafo Migieros stiklinė akis pro butaforinį pensne. Jis nešiojo pensne, kad vienintelė jo rūmų akių pora – tarnaitė manytų, jog akis ne stiklinė, o tik blogai mato. Įsipylė grafas La Del barijo “Starkos”.
- Ech, ką čia tuos užsieninius gerti? – pagalvojo tas, nors gyveno jis
Ispanijos glūdumoje. Nė gyvos dvasios aplink – žinoma, jeigu nekreiptume dėmesio į to nukaršusio grafo Miegieros fazendą, kurios langai rėmėsi į La Del Barijo langus, kad net tarnaitė negalėjo jų atidaryti ir patalpose smirdėjo prakaitu. Už tai grafai vienas kito labai nemėgo. Ir buvo jie panašūs: tolimi giminaičiai. Tai labai sena istorija. La Del Barijo mama – Veronika La Del Barijo buvo įžymi kekšė, turėjo nuosavą bordelį-motelį-vešbutelį. Tačiau josios bordelio-motelio-vešbutelio langai rėmėsi į kitos superkekšės Anos Marijos Migieros bordelio-motelio-vešbutelio langus - abiejuose patalpose buvo daug priprakaituota ir neišvėdinta, todėl jos viena kitos ir nemėgo.
- Nesijaudink, Andy, padarysiu aš iš tavęs tikrą vyrą, nusisamdysiu gerų
ispaniškų mergų ir pamirši visus tuos amerikieškus kaubojus, - tarė Salvadoras Dali savo kolegai iš JAV. Taip jie ir padarė. Štai jau toks nepadorus vaizdelis: Salvadoras kiša pinigus Anai Marijai už kojinyčių. Kaip gašliai ir amoraliai jie leido naktį. Vaizdelis – Ana Marija aukštyn papais drybso, o Salvadoras, užritęs ten savo veidą plokštų, lyg odiniu botagu pažabotas, stebi, kaip dirba arsitokratė. O lange priešais stovėjo Andy koridoriuje. Jis nekantravo:
- Mergaite, ar negalėtumėte mudu pradėti...
Veronika La Del Barijo nieko nepasakius čiupo Andy už rankytės ir nuvertė į
lovą. Nebe pirmas jau sykis keičias Veronikos jaunikis. Ir tie gyvaplaukiai, kur suvytę, ta Veronikos plikė... Ir ji ėmė šnibždėti:
- Aš tau parodysiu saulę... aš tau parodysiu sužeistą elnią... kalkės nebus.
elementas. bus.švarus. Aš tau parodysiu Staliną, aš tau parodysiu valdovę. Andy išsigando ir ėmė atsikalbinėti:
- Mergaite, aš ne romantikas – nerodyk man saulės, aš ne neo-romantikas –
nerodyk man sužeisto elnio, aš ne komunistas – nerodyk man Stalino, aš pop-menininkas – rodyk man elementą be kalkių.
- Eik į spintą...
- Ei, bet aš tau sumokėjau ...
Kekšė aristokratiškai pasiraivė ir tarė:
- Tu čia man taip sakai dėl to, kad iš tikrųjų sumokėjai, ar, kad bijai eiti į
spintą.
Čia Warhol’as nepasimetė:
- Dėl to, kad aš sumokėjau.
- Valdovė to verta, -tarė Veronika ir paliko kambarį.
Ilgai Andy žiūrėjo į spintą. Galvojo, kaip čia geriau už tų staktelių čiupti, kad
atidaryti ir įsitikinti, kad nėra jokios valdovės ir jokio Binkio, tupinčio spintoje ir aprašinėjančio naujausius įvykius.
Andy žengė vidun, kai čia pasigirdo Binkio balsas:
- Tarulis negrįžo. Aš bijau.
Andy ėjo giliau, kažkokiu tamsiu koridoriumi, kol priėjo visišką tamsą. Staiga
lėtai ir švelniai užsidegė raudonos žvakės. Raudonoje šviesoje labai tiko Stalino portretai – gruzino ir žydo mišiniai. Kuo toliau jis ėjo, tuo labiau portretuose išryškėjo tas elementas be kalkių. O po to jau netgi pasimatė portretuose bezdžionėlė ir papūgėlė. Staiga Andy ištirpo vienoje sienoje ir atitirpo už jos,  didelėje tamsoje, tamsos karalystės ir josios valdovės menėje. Laiptų pakyloje stovėjo invalido vežimėlis, apsuptas raudonų žvakių, o ant jo gulėjo Frida Kahlo elnio kūnu, suvarpytu strėlių – jos gyvenimo negandų. Josios galvą puošė auksinė karūna. Ji lėtai tarė:
- Tu !
- Tru-tu-tu, tūtū, -iš biamės tyliai mekeno kaubojišką dainelę Warhol’as.
- Aš turiu norą mylėti Diego, bet neturiu galimybės. Aš turiu galimybę
mylėti Levą trockį, bet netroiu noro. O yra dalykų, kuriuos turi padaryti, nepaisant norų ar galimybių.
- Aš esu JAV pilietis ir neprivalau nieko čia daryti kitų valioje. Aš noriu
grįžti pas Veroniką ir įrodyti, kad aš esu vyras.
- Važiuok į JAV, palik ją ramybėje, -lėtai mojo ramentu karalienė.
- Kas čia per invalidiški pokštai ir iš kur gavai tą elnio kūną? -supykino
valdovę Andy.
- Tu! –rodydama ramentu į Andy garsiai tarė Frida ir čia Andy dar norėjo
pasakyti “Tru Tu Tu”, bet viskas vyko lyg sulėtintam kine – dar kartą Frida lėtai nutaikė ramentą į Warhol’ą ir jam nespėjus nė prasižioti didingai šūktelėjo:
- Silencio!!!
Užgeso žvakės. Warhol’o akyse praskriejo apkalkėjęs skalbimo mašinos
elementas ir viskas sutemo. Tamsa. Silencio.

Denisas Melnikas
Mantas Čižas
2002 07 27