Be tavęs

Rudeninės vyto gėlės,
Krito sunkūs obuoliai.
Vos pakilus, nėrė vėlei
Saulė po žeme giliai.

Ir užėjo tamsūs lietūs,
Ir patvino pašaliai...
Be tavęs per naktį švietė
Kaip mėnuliai obuoliai.

Sodo, lašančio lig ryto,
Negirdėjai... Neklausei,
Kaip į žolę sunkiai krito
Šio pasaulio obuoliai.