...

Pasistatyti vidų suvokimo prabangos
ir likti ten. Jeigu jau senti – senti rūmuos.
Žinojimas lyg ratilai tolyn banguos.
Į krantą trenksis. Bliukš. Gi santūrumas,
atvirkščia skubėjimui, išliks. O kai
vėluojama – deja, trintis tarp netto
ir brutto menki, tačiau vis vien juokai
tarp vyzdžio ir erdvės, kada nėra lorneto.
Bet viskąs tęsiasi, nežiūrint jog
tas viskas aižėja ir trūkinėja, byra.
Vidinis balsas kužda – nesijuok.
Balsai aplink – lyg mintum sausą žvyrą.