...

Mes žodžiais kalbamės balkšvais. Tie
srovės beveik netekę sakiniai
aptemę. Kai kurių pašvaistė
menka, ženklumui kenkia. Vis dėlto skaniai
aptarinėjam orą, tolius, metą
prieš tai ir po, kažką vis vien
pamirštame, esme tą
istoriją neišpuoštą srovėn
grąžinti lyg nepadėvėtą
įmanoma nutylant mums. Antai
duobių matyti, kur anksčiau stovėta,
susiduriame žvilgsniais lyg krantai,
išsiskiriam lyg horizontai – norais,
užsikrečiame gyliais, aplinkybės leis –
pasveiksime ir, tapę meteorais,
kitur keliausime kitais keliais.